Svajonė pamatyti jūrą

Valgau sriubą. Skanu. Staiga burnoj pajaučiu kažką nesriubiško – kietas mažas gumuliukas. Išimu, apžiūriu – nieko ypatingo. Maža kaulo atplaišėlė. Dedu ją ant lėkštės krašto, nenumetu jos ant stalo ar nebėgu iki šiukšlių dėžės, nes labai skanu.
Toliau valgau sriubą. Palenkiu lėkštę, semiu ir semiu puikaus skonio sriubytę net pačepsėdamas. Būna juk kartais taip, kad gyvenimas atrodo nuostabus dėl paprastų dalykų….na, kad ir nuo puikios sriubos ir geros kompanijos, su kuria tą sriubą valgai.
Staiga burnoje vėl kažkas ne taip. Kietas mažas gumuliukas! Išsiimu, apžiūriu. Ta pati sena pažįstama atplaišėlė. Dedu ją dabar ant stalo šalia savęs, kad vėl pakreipus lėkštę neįsmuktų atgal.
Pietūs tęsiasi. Vis dar skanu. Puiki draugija. Smagus pokalbis. Iki pietų pabaigos dar toli. Pasaulis gražus. Šnekučiuojamės. Ir vėl kažkas kieto ir nesriubiško burnoj. Išsiimu, apžiūriu. Vėl ji, ta pati kaulo atplaišėlė. Kaip ji nuo stalo atgal įsikraustė į mano sriubos lėkštę? Istorija paprasta tokia. Pokalbio įkarštyje aš ranką padėjau ant stalo toj vietoj, kur gulėjo mano pažįstama atplaišėlė. Ji tiesiog prilipo prie delno krašto ir man siekiant kito šaukšto savo puikiosios sriubos, pliumptelėjo lėkštėn. Taip atkaklioji nauja draugė vėl atsidūrė mano burnoj.
Ir atsakyk dabar, žmogau, kas tai. Ar atsitiktinumų virtinė? Ar tai atplaišėlės aistringas noras įgyvendinti savo svajonę pamatyti jūrą? Prieš tai leistis nuryjamai, išmetamai į gyvenimo pakraščius ir tik tada būti išplukdomai Nemunu į Baltiją…
J. V. Kantvilas