Ar išmoksime?

Antra banga. Epidemija, užpuolusi žmoniją, vis dar it puotos karalienė linksminasi. Žmonės, lyg atsitiktinai pakliuvę į karaliaus Kovido mirtį skleidžiančią fiestą, dangstosi kaukėmis, mazgoja rankas ir lyg šventintu vandeniu šlakstosi dezinfekciniais skysčiais, baimingai dairosi į šalis, bijo vienas kito, net į draugus ir pažįstamus žiūri su nepasitikėjimu. Niekas nenori gauti Kovido dovanų.
Šalys be sienų, migracija, emigracija, imigracija, kelionės po egzotines šalis, net savaitgalinis turizmas, visa ta judėjimo laivė, visas kosmopolitiškasis pasaulis staiga susitraukė iki saugiausios dabar žmogui šalies – šeimos. Šeimos šalyje nereikia kaukių. Tie, kas turi ką apkabinti, prie ko prisiglausti, dar labiau vertina visas tikras akimirkas. Tie, kas neturi šeimos, gal bent kačiuką ar šuniuką turi. O kaip jaučiasi tie, kurie vieni savo gyvenimus gyvena? Dar labiau vienišesni? Dar labiau sutrikę, išsigandę? Kompanionais jiems tampa radijas ir televizorius. Gal dar knyga.
Mieste sumažėjo mašinų, kamščių beveik neliko, ištuštėjo parduotuvės. Autobusai pustuščiai važinėja savo keliais. Net darbus tie, kas tik gali, perkėlė į namus, kur kiekvienas, kaip koks savo verslo bosas, čia turi savo nuosavą ofisą. Pasaulis persikėlė į kompiuterius, planšetes ir telefonus. Ir visa kultūra, renginiai, net pasiplepėjimai prie vyno taurės – viskas virtualiai!
Žmonės, ištroškę ir pasiilgę tikrumo, bendravimo ir potyrių ne per ekraną, dar geba jo rasti ištrūkę į gamtą. Net užkietėję miestelėnai, asfalto vaikai, ima pastebėti, koks yra gamtos tikrumas ir nuoširdumas: kaip gražiai žvilga šokoladu nusidažęs, žemėn nupuolęs kaštonas, koks išraiškingas rudeninis lapas, kokia minkšta ūkana, dulksna drėkinanti veidą!
Koks keistas laikas! Ar galėjo kas nors sufantazuoti tokį scenarijų, Žemės gyventojus įtraukusį į interaktyvų spektaklį? Ir koks šio jau antro pastatymo moralas? Ar išmoksime ko nors po visų makabriškų premjerų tie, kurie išliksime?
Alma D. J.