Tiksius

Rytas. Lauke dar prieblanda. Virtuvėje metodiškai tiksi laikrodis. Jis nėra koks nors senovinis. Jis – elektrinis. O keista, tiksi, kaip koks senovinis, iš močiutės namų. Jo atkeliavimo į mano namus istorija yra paprasta. Toje vietoje, kur jis pradėjo savo laiko skaičiuotojo karjerą, tapo nebereikalingas. Kur jam dėtis? Yra du keliai: sąvartynas arba ieškotis naujų namų. Gyvenimas – juk vieni atsitiktinumai, taip visai netikėtai laikrodis atsidūrė ant mano namų virtuvės sienos.
Nuo pirmos sekundės šis darbštuolis skaičiavo laiką mano namuose. Skaičiavo jis laiką visiems, kurie čia gyveno. Tiems, kurie atvažiuodavo į svečius, irgi atsargiai primindavo, kad laikas eina. Juk, kai negirdi to laikrodžio – tik tak tik tak, gali pasirodyti kad laimėjai amžinybę, ir laiko skaičiavimas tau sustojo. Bet taip juk nėra. Laikas niekada nesustoja. Niekam. Visi tai žino ir supranta, kad laikas eina nejučia, bet vis tiek kartais elgiasi taip, lyg laiko turėtų „iki mėnulio ir atgal“. O laikas, jis tyliai, kaip rūkas, skverbiasi per mišką. Ir jei užsimerksi, to gali ir nepastebėti. Tik po kurio laiko atmerki akis, ir opa! Nebėra laiko, neliko visai, liko prisiminimai apie jį, tik pėdsakai… vieniems – keli metai, kitiems – valandos, o dar kitiems – tik minutės…
Ir čia eismas vyksta viena kryptim. Nieko čia liūdno ir baisaus, taip visada buvo ir taip yra, ir taip bus.
Man patinka mano laikrodžio, kabančio virtuvėje, tiksėjimas. Ypač ankstyvais rytais, kai namuose dar visiškai tylu, ir prieš pakvimpant kava dar kvepia nakties miegu. Aš tam savo laikrodžiui net vardą sugalvojau – Tiksius. Gražus vardas, ar ne? Va, dabar, kai tuoj sugrįš žmona, aš tyčia panorėsiu sužinoti, kiek laiko, ir pasakysiu: „Pažiūrėk, kiek valandų Tiksius rodo“. Ir ji žinos, į kurį laikrodį reikia žiūrėti. Gražu, kai daiktai turi vardus. Juk daug jaukiau yra, atrodo, kad vėl gyvenam ne dviese, o yra svečių arba tiesiog atsirado naujas rūpestingas gyventojas namuose, kuris savo tiksėjimu primena – laikas eina. Ir eina viena kryptimi…
V. J. Kantvilas