Ir vėl vasarą…

– Mano gyvenimas dabar priklauso nuo Dangaus, Jūrate, – kalbėjo Kaributas, vis pakeldamas akis į šiaurės vakaruose kylantį debesį.

Nesimatė jiedu visus metus. Jūratė buvo pamiršusi žvaigdėkričio pasakos grožį, o gal daugiau stengėsi jo neprisiminti. Prisirinko darbų tiek, kad neliktų laiko jos svajonėms. Dirbo savo kabinete, kol ir vėl neprinoko rugiai… Artėjantys Žolinių atlaidai akimirkai kitai vis sugrąžindavo į praėjusį rugpjūtį. Pernai paliko Kaributą grojantį gitara melodiją pagal Pauliaus Širvio eiles. Nesutiko jis palikti savo žemės, gyvulių ir keltis gyventi į miestą. Išėjo ji tyliai…

– Jūra, ar matai, koks meteoritų lietus? – liepos pabaigos naktį ji ir vėl išgirdo Kaributą. Klausė tokiu tvirtu, vyrišku, šiek tiek prikimusiu balsu. – Ar tiki, kad pasakos nesibaigia tik žodžiais: „Jie ilgai ir laimingai gyveno“? – klausė Jūros.

– Tikiu, kad yra pasakos be pabaigos. Daug jų mokykloje atmintinai mokėjau, tik jau pamiršau, – atsakė ji, bet jautė, kaip vis smarkėja pulsas…

Pakvietė Kaributas Jūratę į savo sodybą vienkiemyje. Nesudėjusi nei bluosto, anksti rytą ji išskubėjo į pirmą autobusą. Einančią sodybos link per dar nenušienautą pievą iš tolo ją atpažino Kaributo šunys. Vienas atbėgo pasitikti. O savo pasako herojų ji pamatė sukant ratus rugių lauke kombaine, veido iš tolo neįžiūrėjo, tik iškart pajautė, kad labai gerai, jog pasiryžo kelionei. „Tegu kulia, netrukdysiu, – pamanė. – Ryte nebuvo rasos, matyt, nujaučia, kad lis“. Brisdama per pievą be rytmetinės rasos, ji prisiminė sūrius Kaributo prakaito lašelius, tarsi rasa krintančius ant jos garbanotų plaukų… Pernai šiltą naktį klaidžiojant po žvaigždynus, tie rasos lašeliukai sulipdė net jos blakstienas. Netoli, tik už pievos, pamiškėj, tekėjo Marčios upelis. Sako, kad Kaributo mama, kai atėjo čia į marčias, siuvo gausiai šeimynai lininius marškinius ir vis velėdavo upelyje. Nuo tada vietiniai ir praminė jį Marčios, o tikrojo pavadinimo ligi šiol niekas ir nežino. Vieni sako, kad atiteka iš Alšėnėlių ežero, kiti – kad dar iš toliau, neva vingiuoja miškais net nuo klampaus Suktinėlio.

Aną vasarą Marčios gėlame vandenyje, pačiam vidurnakty, jie prausė rasos lašelius nuo veido, plaukų ir blakstienų ir vienas nuo kito. Susikibę tik mažaisiais rankų pirštais, kad jaustųsi arti.., netarę nė žodžio sumigo daržinėj ant šviežio kvepiančio šieno.

– Nebijojom erkių arba jos mūsų nekando, – viena sau šyptelėjo, prisiminusi išbraidytas naktimis pievas, miegą šieno kupetose ar ant jų gulint, užvertus galvas stebint dangaus ženklus…

Artėdama prie Kaributo trobos, dideliame kieme pamatė naują traktorių, mašiną, daugybę technikos.

– Vaikeli, ačiū, kad atvažiavai pas mano sūnų, – labai netikėtai iš po alyvinės obelies išgirdo Kaributo mamos balsą. – Jis laukė tavęs. Aš mačiau. Visu metus laukė. Jau greit, greit palydėsit mane pas tėvą, ant kalnelio… Ir gyvenkit čia abudu. Išsaugokit pasaką tik savo, taip kaip mes su Juozu. Jis manęs ir ten labai laukia. Seniai laukia. Tuoj aš ir eisiu“…

Žinojo Jūra, kad ligota mama gyveno lyg pas kitą sūnų mieste, bet sako, kad numirti norėjusi čia, netoli Marčios. O ėjo jai jau 96 – ieji metai. Sulinkusi į kuprelę, viena ranka pasiremdama lazdele, kita prilaikydama prijuostę, pilną alyvinių, ji artėjo prie viešnios. Nužvelgė įdėmiai. Išpylė obuolius lauko virtuvėje į dubenį ir vėl žiūri. Net sutriko Jūra nuo skvarbaus, rodos, nieko jau nematančio žvilgsnio.

– Nebijok, vaikeli, jeigu pasaka tikra, ji niekada nesibaigia. Kai nueisiu pas tėvą, ir vėl – mums abiems bus ten gera… Jaučiu, vaikeli. Neišleido dievulis išeit abiems kartu, bet žinok, kad ir laukimas labai gražus. Niekas nesutrukdo, jei tik širdim, visa širdim tiki ir lauki, – kalbėjo senolė.

Apkabino Jūratė Moniką per kuprelę, pabučiavo. O netikėtas jos monologas buvo toks įtikinamas, toks tyras, kaip tie rasos karoliukai ant jos garbanų…

Diena pasitaikė labai tvanki. Jūra jau ir ištroško, ir išalko. Lyg supratusi, senolė paliepė: „Puode rūgpienis kaip sūris, šviežias, pasemk ir man, ir sau. Duoną neseniai išėmiau iš pečiaus, atriek po riekę. Ir sviestą išimk iš muštuvės, pasūdyk, gardžiai užvalgysim, tik maslionkas (pasukas) palik, Kaributas grįžęs išgers. Būk šeimininkė, būk mano sūnui šeimininkė“, – lyg prašė Monika. O Jūrai kvepėjo kertami rugiai. Laukė sugrįžtant iš laukų kombaino. Bet Kaributas paskambino, kad kažkas sugedo, ir teks grūdus išleisti ant brezento, o Jūros gailėjo: „Miestiete, aplipsi pelais ir akuotais visa, subadys jie tave, – juokavo, žinojo, kad jos nepagąsdins. – Reikės dar susemt ir sunešt. Matai, kaip dumbluoja vakaruose. Viskas priklauso nuo dangaus“… O Jūra matė, kaip pro nedidelio langelio stiklą iš trobos vidaus ją stebi Monikos akys. „Gal mano, kad brezento nemoku patiest“, – šyptelėjo. Kombainas grįžo jau sutemus. Kaributą vos buvo galima atpažint, įdegęs kaip šokoladas, net blakstienos pilnos akuotų ir pelų. Bet jam nė motais. Skubėjo, kad neužlytų. Paėmė jis daug maišų ir su Jūra juos laikydami po leistuvu keitė ir keitė, pilnus grūdų kiek toliau sustatydami. Nespėję sukristi į maišus, grūdai byrėjo ant brezento ir šalia jo dar patiestų kelių Monikos austų paklodžių. Kilo vėjas. Nešė dulkes tiesiai ant Jūratės. Ji nejautė nei kad griaužia akis ir visą kūną. Sėmė į kibirus, pylė į maišus kuo greičiau, nes jau nudundėjo ir griaustinis, ėmė tarpusavyje lenktyniauti žaibai.

– Debesis dar tolokai. Turim valandą. Suspėsim, – beveik patekinom nešė Kaributas grūdus į svirną. – Nespėjau tavęs pabučiuot, Jūra, – šaukė garsiai. – Gal, praėjus metams, nebijosi jau ir mano karvių ir tapsi melžėja vietoj daktarės, a?

Kai ant brezento neliko nė vieno grūdo, o žolėje subirusius ryte sules išbėgęs būrys vištų, Kaributas paėmė Jūratę ant rankų ir, netaręs nė žodžio, nešė tiesiai į Marčią. Žaibai vis apšviesdavo pusę dangaus, netoli kažkur trenkė. Jūra net krūptelėjo nuo garso. „Nebijok, mus juk saugo Dangus, – liedamas savo moterį Marčios vandeniu, ramino Kaributas. Ir ėmė juos prausti šiltas vasaros lietus, toks smarkus, kad net vėjas nutilo. Nuovargio kaip nebūta. Kai lietus liovėsi, buvo pats vidurnaktis. Ėjo namo nuogi, šlapi ir tylėdami, tik jų tyla buvo iškalbingesnė už bet kokį žodį. Tik šunys, atbėgę pasitikti, vis nedavė ramybės, lyg kviestų paskubėt namo. „Mūsų pasaka be galo, Jūra. Tu netikėjai, kad paparčiai žydi prie Marčios ir ne birželio mėnesį… Eime miegot ant šieno“, – kvietė. Bet Jūratė dar sustojo po alyvine obelim. Dideli lietaus lašai krito tiesiai ant galvos nuo šlapių lapų. „Pažvelk, – stipriai suspaudusi Kaributo ranką, parodė žvilgsniu trobos link į senolės kambarėlio langą. Iš tolo buvo matyti, kaip ant palangės stovintį nedidelį kryželį apšviečia grabnyčios žvakės liepsnelė…

– Tu teisus. Juk viskas mūsų gyvenime priklauso nuo Dangaus. Ji labai norėjo namo… Pas Juozą išskubėjo. Jis laukė. Kad niekada nesibaigtų jų pasaka… – sunkiai rinko žodžius Jūratė, vis nušluostydama lietaus ašaras nuo savo žmogaus veido…

Palma Pugačiauskaitė