Atrastys kūryboje, kelionėse, kasdienybėje, kurių vardas – prakalbintas žodis

Kuomet dažnai tenka skaityti įvairaus poetinio žanro kūrinius, giliniesi ne vien tik į jau sukurtą produktą, bet ir į asmenybę, kurios protas ir rankos tai sukūrė. Ir išties, šiandienos poezija žanrų įvairove, savitu pateikimu bei pertekline pasiūla jau nieko nebestebina. Poezijos tokia gausa, kad sunku ir pasirinkti, ką skaityti, bet visgi smalsu, kas dar gali suintriguoti ar patraukti dėmesį ir įtraukti į skaitymo ir poezijos atrasčių malonumą. Kaip bebūtų keista, bet dar vis atsiranda nemažai kūrybingų žmonių, kurių gilios įžvalgos ir meistriškai pateiktas poetinis žodis traukia akis skaityti, susimąstyti, įžvelgti ir atrasti ne vien žodžio, bet ir nūdienos pasaulio suvokimo gelmes. Tuo pat metu gėrėtis skaitymu ir drauge su kūryba pajusti rašančio žmogaus poetinio braižo išskirtinumą, individualumą, būdingą tik jam, asmenybės brandą, išprusimą, literatūrinį skonį, atvirą ir tiesų žvilgsnį į šiandienos suvokimą, kelionių įspūdžių, išgyvenimų, jausmų, visagalės gamtos jėgos pateikimą. Tai būtų tik keletas pabirusių minčių skaitant „Gabijos“ klubo narės Eglės Kėvalaitės – Mačionės kūrybą. Eglė, kaip ir pats klubas, labai taikliai atstovauja abiems – Birštono ir Prienų rajono savivaldybėms. Prienai – Eglės gimtinė, o Birštonas – darbo vieta. Manau, kad intelektinio televizijos žaidimo „Kas ir Kodėl?“ žiūrovams Eglė yra labai gerai pažįstama, nes yra labai aktyvi šios laidos dalyvė.

Pati apie save Eglė pasakoja: „Kūryba mano gyvenime atsirado labai anksti. Pirmą eilėraštį sukūriau būdama septynerių. Apie skruzdėles: matyt, tuo metu jos pasirodė vertos poezijos. Nesiginčysiu – eilės pavyko puikiai, net žvelgiant iš dabartinės, suaugusio žmogaus perspektyvos.
Prieš sukurdama skruzdėles šlovinančią odę mėgdavau pasakoti istorijas apie spalvinimo knygelių paveikslėlius. Rašyti dar nemokėjau, bet istorijos jau gyveno galvoje. Kartais juokauju, kad pasakojimai į mano gyvenimą atėjo anksčiau nei raidės. Su tuo susijęs ir vienas linksmas paradoksas: prieš leisdami mane į mokyklą tėvai baiminosi, kad dėl lietuvių kalbos būsiu palikta kartoti pirmos klasės. Nutiko priešingai – jau pirmąją mokslo metų dieną skaičiau kuo puikiausiai, o vėliau įgijau kalbotyros magistro laipsnį.
Šiandien įkvėpimo specialiai nebeieškau – dažniausiai jis pats susiranda mane. Yra buvę, kad eilėraštis pradeda dėliotis galvoje visai buitiškoje situacijoje, pavyzdžiui, valantis dantis. Tada belieka suspėti jį užrašyti. Todėl šalia visada turiu mobilųjį telefoną su atversta „Notes“ programėle.
Daug keliauju, tačiau kelionės man yra ne tiek įkvėpimo šaltinis, kiek galimybė trumpam atsitraukti nuo kasdienybės, „nusinulinti“. Grįžtu namo tarsi su švariu lapu, ant kurio galiu užrašyti naujausias mintis ir įspūdžius. Vis dėlto kelionėse mėgstu stebėti žmones. Ypač važiuodama metro pagaunu save svarstančią, kokias istorijas, patirtis ir prisiminimus jie nešiojasi su savimi. Turbūt todėl mane dažnai įkvepia ne išskirtiniai įvykiai, o trumpi pokalbiai, netikėtai išgirsta frazė ar akimirka, kurią kiti greičiausiai pamirštų.
Pastaraisiais metais vis dažniau pasuku į prozą – gal kartais eilėraščio formato tiesiog nebeužtenka, o gal pamažu pribrendau svaresniam žodžiui. Tačiau kūryba vis dar yra mano būdas stebėti pasaulį, gaudyti trumpas akimirkas, netikėtas emocijas ir įžvelgti istorijas ten, kur kiti mato tik kasdienybę.“
Eglės kūrybos istorija dar tik prasideda ir įgauna pagreitį. Gera skaityti jos kūrybą, tiesa, kartais Eglės įžvalgos būna tiesmukiškai aštrios, kartais liūdnos ir ne visiems patogios. Bet juk toks yra ir pats gyvenimas. Jis tiesiog įtraukia mus į savo ritmą, kurį kiekvienas jaučiame skirtingai. Ar įtrauks Jus, skaitytojus, Eglės kūryba? Kviečiu į pirmąją pažintinę jos poetinio žodžio kelionę.
Valė Petkevičienė
Birštono – Prienų kūrėjų klubo „Gabija“ vadovė

PRAGARAN
pabaiga, jau matau, pabaiga
ne gyvenimo – jausmo, etapo
bet jie baigias džiaugsminga gaida
gaut daugiau negu būti netekus
ir giliau pasinerti į esmę
o poeziją keisti į prozą
tarsi draugę apglėbti vienatvę
tai retai pasitaikanti proga
kelti galvą, ištiesinti nugarą
žvelgia akys pavydžios – kaip menka
siūlot dangų, aš rinkčiausi pragarą
nes pamokslų ir žemėj užtenka

CHAT GPT
scenarijai kurie galėtų būti
ir būt galėjo skamba taip gražiai
dar neužmigt dar kurt truputį
kol Visata išpildys ko prašei
pradžios pradžia žadėjo būt kitokia
kaip sakė Pavičius trečiadieniu jaučiuos
vis pavėluot nors tai neapsimoka
apsunkus kūnui dūšia vegetuos
galėjom būt liepsnom audrom ar uostais
palikom gelstančiu spaudos lanku
su dzūkiška tarme kurios tebesimokau
ir neužduotų klausimų tuntu

ATEINU
ant laiko nugludintų pirštų
supas drugelių sparnai
kai noriu gyventi numirštu
kai mirštu gyvena jinai
Lilita Ieva ar Gorgonė
pamiršus Versace seniai
gyvenimo kelio dėlionė
ir žvilgantys žalčio žvynai…
o gal tai tik išnara melo
paskendusi taurėje vyno
ar bus ko nebuvo Morgana
gyvenimui ją atgaivinus?
VERSACE
kas kartą tą kvapą užuodus
sugert į save ir nurimti
tarytum palaimintus nuodus
lyg spurdančią širdį ir žingsnį
į ten kur norėtųsi grįžti
kur buvo spalvoti sapnai
atrodė nelemta suklysti
bet vėl atėjau per vėlai
ir mirus prieš dešimtį metų
gyventi lyg nieko nebuvę
sudeginti likusį raktą
į vaikiško jausmo slėptuvę

MILENIALSĖS IŠPAŽINTIS
Oi, kiek svorio priaugai
Ir vaikų negimdei!
Vis dar samdomas darbas?
Juk galėjai geriau!
Dešimt metų praėjo,
O vyras tas pats.
Tu tikrai išprotėjus –
Pakelki rankas!
O jūs matėte randus?
Ar paklausėt giliau?
Aš tylėjau ir leidau,
Bet nuo šiol pagaliau –
Aš siunčiu jus pas Trampą
(ir truputį toliau)!
Mano šunys ir katės
Žino šitai geriau.
Gal tas kelias vingiuotas,
Bet jis veda, kur reik.
Nemanau afišuotis,
Bet žinau, kad verčiau
Bus palikt jus kentėti
Nežinant tiesos.
Jei lig šiol nesupratot,
Tai jau eikit velniop.
ir viliuosi juo eiti negreit
GRĖSMINGAI
užnuodytą vandenį gersiu
kad viskas praeitų greičiau
nebuvo nei skundų nei liaupsių
nebuvo ir kad nemačiau
jog viskas į prarają ritas
trečiuoju visatos greičiu
kol auksą vaidina piritas
sunkėja našta ant pečių
tik žodžiai į eilę sukrito
ir viskas atrodo minkščiau
sizifas išlipo iš mito
o akmenį numetė tau

RŪGŠTU
vėl šablonai minčių tarsi durys
į save bet užeit neišdrįsčiau
ir vėl eilės netyčinės kuriasi
iš prabėgusio laiko patyčių
noris smegenis spaust kaip citriną
kad po raidę subėgtų į žodį
atsargiai sudėliot į vitriną
ir praeiviams gyvenimo rodyt
kad galėtų jie juoktis ar verkti
ir užeit per duris kur nėjau
nereikėtų nei girti nei smerkti
tik spėlioti – o kas gi toliau?

SEKUNDĖS SKOLON
kuo išmatuoti galėtum
liūdesį savo akių?
tu – karalienė be vietos
o sostas iš eglių spyglių
džiaugsmo karūna sudužusi
ar besurasi klijų?
baigiasi meilė/gyvenimas
ką užkapoti kirviu?
praeities neprikelsi nebuvėle
nors už sekundes penkias
tu atiduotum ko neturi net
trovatore su ukulėle