Alfonsas

Romaldas Zabulionis

Nebėra Monikos. Dar sklinda jos kvapas iš drabužių, iš podėlių spintelės, iš kuparo, iš lovos… Keturios poros vaikiškų akių ir viena pora vyriškų sekioja besisukiojančią virtuvėje motinos seserį Oną-Anelę.
Mėnuo jau devintą kartą pilnas, kai vaikai našlaičiai, o Juozapas našlys. Vėsta Monikos šildyti patalai. Nors maudžia dienos darbų nuvargintos rankos ir kojos, nesimiega. Neramios mintys ramybės neduoda: „Kiek gi dienų ji gali čia prie sesers vyro ir jų vaikų gyventi, neapibrėžta niekas, svarbu ir tai, ką žmonės masto…“
Po vidurnakčio neramus miegas akis trumpam sulipdo. Nuo liepos šakų nuslysta sapnas ir plevendamas spraudžiasi pro tarpdurio plyšį, priartėjęs atgula šalia. Ir mato ji, kaip Monika prieit prie lango kviečia. Aukšta ir tiesi, baltu rūbu bevilkinti, kasą vainiku ant viršugalvio susisukusi, sesuo šviesiomis akimis po pirkią dairosi bei kalba mintimis: „Tekėk už Juozo, augink mano vaikus, o Dievas ir likimas tau ir savųjų dovanos. Aš laiminu tave ir visą laiką melsiuosi už jus.“ Lyg kumštelėta Ona-Anelė atsisėda lovoj ir plačiai dairosi, kur gi dingo ką tik matyta mylima sesutė. Vėliau nuleidžia kojas, kyla, segasi sijoną ir rengiasi bliuską. Ji žino, kad šią naktį miegoti nebeteks…
Mėnuo blizgina pirkios langų stiklus, medžiai meta slėpiningus ilgus šešėlius. Tik anapus žvyrkelio iki pat girios sidabrinė šviesa apšviečia erdvius rudenio laukus. Juozapas nemiega, jisai prisėdęs pašaly ant ąžuolinės kulbės žiūri į dieną suarto daržo riebaus molžemio vagas. Ir tiktai viena mintis galvoje ratais ir verpetais sukasi – kaip užauginti vaikus, kaip pasipiršti žmonos seseriai?.. Juk Monika dabar anapus saulės pasitinka rytą ir čia jau niekada nesugrįš. Didžiulė abejonė, ar Ona-Adelė sutiks, ką žmonės pagalvos?.. Jei gailėdama našlaičių ir pasakys taip, ar ne per didelės aukos jis iš jos nori?..
Bet kas gi ten prie pirkios šalia liepos balta suknia plevena, tai dingsta, tai vėl vaidenas… Aprimo. Nieko nesimato. Tiktai nuo miško pusės debesies ant žemės mestas didžiulis tamsus lopas plaukia. Juoda tamsa apgaubė viską, o užu nugaros trekštelėjo sausa skiedra. Nusmilksta kūnai, o sielos plazda pakaklėje. Ilga ir nerami klausianti tylos minutė. Viskas tapo aišku be žodžių, kai, pirmajam jauduliui praėjus, jie glustelėjo arčiau vienas prie kito. Plonu rūbu prisidengusi Ona-Adelė ima žvarbti, bet greitai ant jos pečių nusileidžia sunkus ir šiltas vyriškas žiponas…
Po metinių bažnyčioje šventais šliūbo saitais buvo sutvirtinta jų santuoka. Pavasario saulutė džiovino žiemos sniego paliktas valkas. Kieme cypsėjo, gageno, kvarksėjo, kudakavo, kakarykavo paukščiai. Pašalyje ant suolo susodinti vaikai rankose laikė po užteptą taukais juodos duonos riekę ir valgė. Juozapas smagiai mojavo kirviu. Prisitraukdamas arčiau, ant sunkios ir kietos trinkos kirto ir kirto iš pagriovių prisivežtas riešo storumo alksnines kirvamalkes. Viską matė ir stebėjo dviejų moterų akys: dvi danguje, dvi pirkios lange…
Sapno pranašystė pildėsi. Dievas ir likimas Onai-Adelei ir Juozui atsiuntė dar tris jų bendrus vaikus. Viena didelė šeima. Padėdami tėvams, vyresnieji supo ir globojo mažiukus. Pamotės nebuvo. Buvo mama. Kad jų vyresnieji broliai ir sesuo yra kitos mamos, jaunesnieji sužinojo tik užaugę… Vyresnieji …, jaunesnieji…
Iš Vitkauskiukų ir kaimynų vaikų susidariusi vora brenda užpustytu taku į tolumoje kalnelio ir bekrintančio sniego skraistės pridengtą Žiūronių mokyklą. Vienas iš vaikų vardu Alfonsas. Visi didelės šeimos vaikai baigė didesnius ar mažesnius mokslus. Suaugo, rado savo antrąsias puses. Dirbo, o į gyvenimą jau stiebėsi ir jų vaikai. Bet kažkoks išminčius yra pasakęs: „visą laiką taip nebus“. Papūtė siautulingi permainų vėjai…
Sugriuvo kolūkiai. Dauguma už savo daugiamečio darbo pajus gavo šiokio tokio turto. Kas buvo arčiau valdžios ir gudresnis, tas atsikando didesnius gabalus gamybinių pastatų, geresnės technikos. Alfonso tetai teko buvusių kultūros namų salė. Kita kultūros namų pastato dalis teko kitiems žmonėms. Ką veikti su ta sale, garbaus amžiaus senolė nesumojo. Kiek pasvarsčiusi šį turtą dovanojo sūnėnui Alfonsui, nes tas nemažai laiko ir jėgų atidavė slaugydamas garbaus amžiaus motiną bei ją su vyru.
Sūnėnas pasikrapštė pakaušį, gerai nežinodamas, ką veiks su šiuo turtu, griebėsi šluotos, kibirų, mazgotės, įvairiausių šepečių ir išvalė patalpas nuo pelėsio, voratinklių bei purvo nuo grindų. Taip besidarbuojant ir svarstant, ką reikės su tomis patalpomis veikti, Alfonsui tarsi atėjo vizija į galvą, vis patrauklesnė darėsi mintis, kad čia jis, su žmonių pagalba, paremontuos šią salę ir bandys suburti aplinkinių kaimų žmones į bendruomenę. Išvalius buvusį šiukšlyną nemaža erdvė dar paplatėjo, tik buvo tamsoka, nes trys langai tebuvo iš vienos pusės. Alfonsas pradėjo sukti galvą, kaip papuošti belanges sienas ir sukurti nors minimalų jaukumą. Buvo sunku, ilgai į galvą neatėjo jokia dėmesio verta mintis. Tiksliau, vizijų buvo, bet iš kurgi gauti nemažų pinigėlių. Ir štai, praėjus keliems mėnesiams begalinių svarstymų, pasitvirtino taisyklė: „Nenuleisk rankų, tai ir Dievas padės“ .
Vieną dieną, pravažiuodamas pro autobusų stotelę, Alfonsas pastebėjo ant suoliuko sėdintį suvargusį žmogų. Tasai nestabdė automobilių, niekur nesidairė, tik ilgais savo plaštakų pirštais maigė nunešiotą megztą kepurę. Po kelių valandų salės šeimininkas, grįždamas atgal, vėl pamatė tą patį žmogų toje pačioje vietoje, tebesėdintį ta pačia poza. Padavė automobilį atgal, išlipo ir priėjo prie kūdos ir prakaulios asabos. Į jį iš po vešlių antakių žvelgė tiriančios, su dideliu nevilties šešėliu, pusamžio vyriškio pilkos akys. Poros savaičių neskustos barzdos šeriai, ilgi, išdrikę tamsūs plaukai, ploni nuo drėgmės ir vėjo nužvarbę pirštai tebegniaužė kepurėlę. Ant stotelės suoliuko sėdinčiojo išvaizda bylojo, kad šis žmogus buvo pametęs savo bei kitų pasitikėjimą juo…
Saulė jau lietė užu plataus lauko dunksėjusios girios eglių kuorus. Dvelkė vakaro vėsa. Alfonsas dvejojo, kalbinti šį pavargėlį ar, apsimestinai paskaičius čia sustojančių autobusų grafiką, nusisukti ir nueiti prie savo automobilio. Jau ruošėsi taip ir padaryti, bet mintyse išgirdo prieš pusvalandį vakaro mišiose išgirstus kunigo žodžius apie gailestingą samarietį… Ir nugalėdamas dvejones paklausė pavargėlį:
– Į kurią pusę keliaujate? Gal pavežti iki miestelio?
Užkalbintas pasimuistė ant suolelio, nuleido galvą ir nieko nesakė. Tiktai po geros minutės tylos, kai Alfonsas jau norėjo žengti link sidabrinės savo „silkės“, išgirdo sklidinus nevilties žodžius:
– O man viskas tas pats…
Alfonsas vėl atidžiai nužvelgė, kaip dabar paaiškėjo, nieko nelaukiantį ir nežinantį kur eiti žmogų. Po nejaukios pauzės paėmė jo kuprinėlę, krustelėjo bala žino kiek sėdėjusį ant suoliuko ir pakvietė eiti kartu. Anas, neturėdamas ką šį vakarą prarasti, įsikibo į likimo atsiųstojo ranką ir, nevikriai perstatinėdamas nutirpusias kojas, pajudėjo link automobilio. Važiuoti teko neilgai. Sugirgždėjo atrakintos salės durys. Alfonsas įjungė elektrinį arbatinuką, užplikė puslitrinį puodelį stiprios arbatos, gerai ją užsaldė, surado saują sausainių. Arbatą, užkasdamas šeimininko surastu maistu, svečias išgėrė tylomis, netardamas nė žodžio. Scenos kampe už senų dekoracijų Alfonsas, panaudodamas užsklandų portjerų aksomą, paklojo svečiui guolį. Kiek pagalvojęs, ištiesė lauko durų raktą, paprašydamas ryte niekur neiti ir sulaukti jo.
– Aš Edmundas.
Gūždamasis nuo ryto vėsumos, pirmus žodžius Alfonsui pasakė vakar sutiktasis ir vargingame guolyje naktį pramiegojęs vyriškis. Po neilgo pamindžiukavimo Edmundas jau šlamštė storą sumuštinį, užgerdamas termose karštumą išsaugojusia kava. Pokalbis mezgėsi labai pamažu. Alfonsas trumpai papasakojo, kokiu būdu jam atiteko šios patalpos ir kad galvoja čia įrengti kaimų bendruomenių kultūros klubą. Naujas pažįstamas šyptelėjęs pasisakė, kad dirbęs dailininko restauratoriaus darbą, kad yra neseniai paleistas iš grotuotais langais namų. Ten buvo atsikliuvęs dėl narkotikų ir alkoholio vartojimo be jokių stabdžių. Pradėjęs graibyti savo kuprinėlę, lyg tarp kitko tarstelėjo, kad šios salės erdvės labai tuščios ir pilkos. Alfonsas, nors ir norėdamas padėti pavargėliui, „užuodė“, kad Edmundas ne visai iš kelmo spirtas ir gali padėti pagražinti salę. Abu, palyginti ramiai, pasikalbėjo. Sutarė, kad rytoj Edmundas pavaikščios po apylinkes, paieškos tinkamų vaizdų ar idėjų, tai yra to, ką būtų galima perkelti ant salės sienų. Na, o Alfonsas į darbo vietą atveš pakankamai maisto kelioms dienoms, mažą elektrinę viryklę, indų ir lovą su visais paklotais.
Žolinių rytas. Upės slėnis pilnas rūko pieno. Tačiau perbridus neplačią upę ir palipus šlaitu aukščiau Edmundo akis privertė prisimerkti ką tik iš už horizonto išriedėjusi skaisti rausva saulutė. Apspangęs nuo šviesos vyriškis paslydo ant apipuvusios išvartos ir gerokai smuktelėjo šlaitu žemyn. Stipri šviesa dingo, o pro palinkusias ievos šakas pasirodė kitas vaizdas, mažiau akinantis, bet ne ką mažiau nuostabus kaip vaizdas. Modama į save baltomis, kaip didelio paukščio sparnai rankomis, stamantri, su gražiais apvalumais, subrendusi moteris krėtė nuo nešienautos pievos aukštų žolių gausią rasą ir prausėsi ja. Baltas kūnas rausvėjo ir darėsi kažkuo panašus į tekančią saulę. Tik po geros pauzės, Edmundo pristojusi širdis vėl atgaivino kraujo pulsą. Dar sekundę kitą akimis į atmintį įrašęs vešlią paupio pievutę ir besimaudančią joje, vyriškis, neužkliudydamas sausų šakų, vėl palypėjo ant šlaito krašto. Saulė jau buvo per sprindį atsiplėšusi nuo žemės ir apšvietė krūmokšniais apaugusius seno dvaro griuvėsius. Dailininkas atsivertė aplanką su eskizų popieriais. Jo žvilgsnis užkliuvo už nemažo šiferio lakšto, kuris gulėjo šalia aptrupėjusios aukštos kolonos, kaip visai čia nereikalingas svetimkūnis, ir blaškė dėmesį. Priėjo, pasilenkė, nepaleisdamas iš rankų aplankalo, atvertė tą šiferį ir čia akimirkai sustabarėjo. Žaibu tystelėjusi į viršų gyvatė, plačiai prasižiodama, kirto į aplanko kampą. Nusipurtydamas visu kūnu paleido tą nelemtą lakštą, gyvatė dingo. Tylu, ramu, gal pasivaideno? Bet gi ant aplanko dviejų adatinių dantukų žymės ir lašeliai nuodingų syvų bylojo tiesą… Nuėjo tolėliau, atsirėmė į milžiniškos liepos kamieną, nuleido akis į savo permirkusius batus ir susimąstė. O kai vėl akis pakėlė, iš nuostabos prasižiojo… Į koloną atsirėmusi, veidą saulės spinduliams atsukusi džiovinosi bei šildėsi moteris. Visai neseniai matyti apvalumai pūpsojo po plona žalio audinio suknele. Galvojo, gal perspėti apie angies keliamą pavojų, bet visa gamtos būsena kažkokiais paslaptingais ženklais žadino nuojautą, kad jis iš čia turėtų tyliai pasitraukti. Jokio eskizo nebereikia. Paveikslas jo galvoje jau gimė, o tai moteriai joks pavojus šiandien neįmanomas…
Grįžo tais pačiais takais, kaip ir atėjo. Aukštai pakilęs adrenalinas vertė širdį plakti kažkur pakaklėje. Skaisti saulė, pikta angis, nuostabi moteris. Per valandą rytas į jo gyvenimą įbrėžė tris akcentus, kurie neišdils iš atminties iki paskutinių dienų. Išgėręs didelį puodelį kavos Edmundas nekantriai laukė Alfonso. Tam atvykus šoko į jo neatvėsusį automobilį ir paprašė neklausinėti, o greičiau pasiekti miesto dažų parduotuvę. Po kelių valandų vėl atsiradus prie salės pastato, šeimininką paprašė tris dienas nesirodyti nei jo akyse, nei prie salės durų. Alfonso nuojauta vėl sušnabždėjo, kad tai yra būtina ir jis be žodžių sėdo į savo „silkę“ ir paliko kaimų bendruomenės namus naujojo pažįstamo globai.
Praėjo keletas dienų. Alfonsas vaikštinėjo po erdvią salę, dairėsi ir jokių sienų remonto, jokių dekoracijų ar paveikslų nematė. Tik kai įžengė į nedidelį, bet aukštą kambarėlį, apstulbęs išsižiojo. Kambario sienų spalva iš pilkos buvo virtusi į sodrią žalumą. Ant sienos prieš duris nuo grindų iki lubų šviežius dažus džiovinosi akis prikaustęs paveikslas. Graži, aukšta, nuoga kaip tikras vaisingumo įsikūnijimas moteris stovėjo arti didžiulės liepos. To medžio lajos viršūnę skaistino iš už paveikslo ribų tekančios saulės spinduliai. Kitam kūrinio krašte stūksojo aptrupėjusi kažkada čia buvusių rūmų kolona, kurią buvo apsiraičiusi marga, aukštai pakelta galva, gyvatė. Nieko gera nesakančiu žvilgsniu ji žiūrėjo į nuostabiąją moterį. Tačiau jautėsi, kad moteris turi didelių galių ir gali įsakinėti baisiajam ropliui. Paveikslas sruveno sunkiai suprantama įtaigos jėga ir jį pamačiusiam brėžėsi giliai į atmintį. Nei Edmundas, nei Alfonsas nežinojo, kad tie, kurie pamatys šią freską, ne kartą vėl norės čionai sugrįžti.
Edmundas keletą dienų ilsėjosi. Netapė. Tik daugelį kartų lankė apleistą ir apgriuvusią dvarvietę, vildamasis sutikti to ryto moterį. Nesusitiko, nors kartais apimdavo jausmas, kad kažkas nematomas kelias akimirkas jį stebi, bet jokios baimės nejausdavo.
Kai jau pilnai įsivaizdavo buvusių dvaro rūmų didybę, kai į sąmonę atėjo supratimas, kokia gamta prieš šimtmetį čia buvo, kiek likimų, kiek žmonių darbo buvo paaukota sukurti šiam kompleksui, tik tada ėmėsi darbo. Užmatė nutapyti didžiulę, ant visos salės sienos dvaro panoramą. Darbas, darbas ir dar kartą darbas. Tapė ir jautė pasitenkinimą gimstančiu neeiliniu savo kūriniu. Milžiniško paveikslo erdvėje tarsi laiko vandenis nešdama tekėjo upė, tiltas per ją, į kalną akmenimis grįstas kelias, o viršuje platūs ir aukšti raudonų plytų dvaro rūmai. Aušo ir geso dienos, naktimis salėje degė visos šviesos, o tapomą paveikslą papildomai apšviesdavo du statybininkų prožektoriai. Kai akys stipriai parausdavo ir patindavo rankų pirštai bei riešai, Edmundas griūdavo į pasienyje stovėjusią lovą, užsitraukdavo ant savęs sunkų, šiltą apklotą ir, paslėpęs tarp kelių dilgčiojančias rankas, numigdavo kelias taupias valandėles. O kartais užmigti nespėjęs pašokdavo, tik jam vienam žinotinus potėpius pridėdavo į tapomą vaizdą ir vėl krisdavo į savo guolį. Stojus mėnulio pilnačiai paveikslas beveik baigtas, o pradėtas buvo žibant delčios ragučiams.
Dailininkas lėtai judėjo girgždančiais pastoliais, dėliodamas paskutinius teptuko potėpius savo širdies ir rankų kūrinyje. Nulipęs nuo pastolių pajuto jo nugarą gręžiantį žvilgsnį. Salės centre prie dažais apkrauto stalo, sename krėsle sėdėjo iš rugpjūčio vizijų atkeliavusi, stipriu stotu ir pilnatvės grožiu dvelkianti moteris. Edmundas sustingo ir nieko nemąstydamas laukė žodžių iš kankinančiai ilgai lauktos, bet kartu ir netikėtai pasirodžiusios viešnios lūpų. Tylos pauzė buvo netrumpa. Kai jinai akimis pagaliau palytėjo visas paveikslo kerteles, tiktai tada pabėrė keletą žodžių:
– Protėvių dvaro dvasia tavo dėka atgijo. Esi gabus ir kūryboje dirbi vedamas jautrios širdies. Ačiū! Palieku tau telefono numerį ir tikiu, kad ne už didelio laiko kalno su manimi susisieksi. Mano vardas Nellie.
Po šios trumpos kalbos ji ištiesė dešinę ranką atsisveikinimui, kairė buvo su juoda pirštine ir laikė saujoj dešiniosios porą. Susilietus plaštakomis abiems sudilgčiojo pirštų galiukai. Rankos laikė viena kitą gerokai ilgiau negu reikalavo mandagumas… Pagaliau švelni, šilta ranka išslydo iš Edmundo ilgų pirštų saujos. Moteris užsidėjo plačiais bryliais skrybėlę ir, niekieno nepalydėta, žengė pro duris į nakties tamsą. Dailininkas ilgai stovėjo viduryje salės, ilgai žvelgė pro duris į juodą naktį. Ilgai žiūrėjo į standaus popieriaus lapelį su netrumpa skaičių virtine, kol pagaliau suprato, kad šis telefono numeris yra ne jo šalies… Vėliau, jau po asketiškos vakarienės, gulėdamas po apklotais ir šildomas prisiminimų, suprato, kad laikas jau pradėjo skaičiuoti dienas ir valandas, kai jis paims į rankas telefoną ir suves klaviatūroje skaičius, kuriuos visai neseniai atmintinai išmoko…
Praėjo metai. Atlygis už salės paveikslus buvo nuostabus. Užmokėti už paveikslus Alfonso galimybės buvo ribotos. O Edmundui užteko, kiek uždirbo. Kol nutapė tuos paveikslus, jis pasikeitė neatpažįstamai. Vien pažvelgus į jį atrodė, kad gyvenimas pasirinkimui paklojo prieš jį visus kelius… Ir tai buvo tiesa… Šiuo metu Edmundas restauruoja Paryžiaus freskas, o vakarienės vyno taurę geria žavios moters draugijoje ir jos vardas – Nellie. Edmundas su šypsena prisimena pirmą susitikimą su Alfonsu, kuriam nuolat jaučia šiltą dėkingumą.
Na, o salės šeimininkui teko pagelbėti ne vienam gyvenimo vingiuose pasimetusiam žmogeliui. Kažkieno valia Jo ir Jų keliai neretai susikirsdavo ir galima pasakyti, kad tų susitikimų nauda neretai būdavo abipusė…