Atostogos (II)

Dar ilgai akimis lydėjau jaunąją porą su mergytėmis. Matėsi, kad nueidami jie kažką kalbasi, gestikuliuoja, o gal net ir ginčijasi. Kai pasuko už kampo, mintyse palinkėjau sėkmės ir laimės, lyg tai būtų mano vaikai ir anūkai. Iš minčių pažadino trumpas „labas“.
Apsidairiau, nieks į mane nežiūri ir nesikreipia. Pasivaideno…
– Klausyk, čia aš, Giedrius, – pasigirdo iš už nugaros. Čia jau aš neištvėriau ir atsisukau. Tiesiai prieš save pamačiau vyrišką nugarą ir prie ausies pakeltą telefoną. Va, tai tau, pagalvojau į manę kreipiasi, o čia žmogus telefonu kalba. Truputi pasimečiau, bet kadangi jau tokia situacija, teks norom, nenorom klausytis telefoninio pokalbio.
– Nu taip, tas pats,.. a prisimeni, nu smagu, smagu,.. ką tu, kur esi,.. – Giedrius uždavinėjo įvairius klausimus ir karts nuo karto nusijuokdavo išgirdęs atsakymus.
– Žinai, šiandien mačiau ją, nu ją, Kristiną, tą pameni, iš musų kiemo… nu taip, taip… jo, su vyru ir mergaitėmis, – toliau pasakojo Giedrius.
Sėdėjau tyliai, tyliai, kaip pelytė, kad ko nepraleisti, nes jau taip suintrigavo, rodėsi sprogsiu, jei ko neišgirsiu.
– Jūsų salotos, – tarė padavėja, dėdama ant stalo mano užsakytą patiekalą.
– A, ačiū – tariau krūptelėjusi, bandydama vėl įsiklausyti pokalbio turinį…
– Nu graži, kaip ir buvo,… aš visai netikėtai, va, užsukau pavalgyti, pamačiau,.. nebuvo kur dingti, galvojau neatpažins, bet… o kai užkalbino, net nežinojau, kaip bendrauti, tik atsakinėjau į klausimus… jo, kai išvyko, dar ilgai galvojau, stengiausi pamiršti,… nu, jo,… pirmoji,.. ta meilė, pirmoji, – atsiduso Giedrius.
– Klausyk, aš dar būsiu kelias dienas Lietuvoje, gal susitinkam kur nors, pasėdėsim, senus laikus prisiminsim,.. o tai gerai, susiskambinsim.
Giedrius išjungė telefoną, pakilo nuo stalo, nuėjo prie padavėjos, atsiskaitė ir išėjo. Savo akimis ir mintimis nulydėjau ir jį, linkėdama viso ko geriausio.
Tik dabar puoliau valgyti savo salotas, kurios ramių ramiausiai stovėjo prieš mane, net neįtardamos, kokios gyvenimo dramos verda aplinkui. Kiek žmonių, kiek skirtingų likimų, kiek kelių išvedančių ir kviečiančių sugrįžti.
Bevalgant apsidairiau, senjorų trijulės jau nebuvo, o mergytės irgi buvo išbėgusios. Vietoj jų sėdėjo pora. Na, tokia vidutinio amžiaus, vyras ir moteris. Moteris vilkėjo šviesiai mėlynos spalvos suknutę, segėjo dailius auskarus ir apyrankę, derančią prie jų, o vyriškis buvo šviesiai mėlynais baltiniais su tamsiais langučiais.
Pora išėjusi į miestą, mintyse praskriejo man, moteris pasipuošusi, o ir vyriškiu pasirūpinta, baltiniai dailiai išlyginti. Moteris intensyviai vartė meniu, o vyriškis sėdėjo „sulindęs“ telefone.
– Tai ką užsisakome, – paklausė moteris.
– Nežinau, ką nori, – abejingai atsakė vyriškis.
– Ką aš išrinksiu ir užsakysiu, tau paskui nepatiks, sakyk dabar, ko norėtum, – susierzinusiu balsu tarė moteris.
– Man tas pats, tu norėjai čia ateiti, tai ir užsakyk, – vėl abejingai atsakė vyriškis.
– Na, taip, aš norėjau, bet juk galima nors vestuvių metinių proga kur nors išeiti, pabūti, pasižmonėti, – lyg atsiprašydama, lyg apgailestaudama tarė moteris.
Čia jau ir aš nustojau kramtyti, jau baisiai darėsi įdomu.
– Man tai ir namie gerai, o tau, jei reikia, nori, tai, va, sutikau ateiti, ir nekibk prie manęs, pavalgom ir namo, – tarė vyriškis, tarsi kirviu nukirsdamas moters priekaištus. Nepakeldamas galvos ir toliau žiūrėjo į savo telefoną. Moteris kurį laiką stebėjo savo vyriškį. Nežinau, kas sukosi jos galvoje ir mintyse, bet staigiu rankos mostu ji užvertė ir padėjo ant stalo meniu, atsistojo, persimetė per petį rankinę, tokią pat šviesiai mėlyną kaip suknutė, ant stalo priešais vyrą nusimovusi padėjo vestuvinį žiedą ir išėjo…
Lengvu, sparčiu žingsniu, kaukšėdama grakščių basučių kulniukais…
Tik tada vyras pakėlė galvą nuo savo telefono. Apsidairė,tarsi nieko nesuprasdamas, nei kur jis, nei ką čia veikia. Pamatęs prieš save žiedą, čiupo jį į saują, atsistojo ir ėmė dairytis. Tuo metu priėjusi padavėja kažko paklausė, vyriškis papurtė galvą, numojo ranka ir apsisukęs išėjo. Gatvėje dar truputį pastovėjo, turbūt sprendė, į kurią pusę eiti ir, paspartinęs žingsnį, nuėjo mašinų aikštelės link.
Salotos ir man jau nelabai lindo į burną. Pažiūrėjau į laikrodį, o jau po penkioliktos valandos, laikas eiti tvarkyt reikalų.
Rankos mostu pakviečiau padavėją, atsiskaičiau ir išėjau. Gatvėje stabtelėjau, giliai įkvėpiau, atsidusau, persimečiau per petį savo rankinę ir paspartinau žingsnį.
Oi tos atostogos ir tas liepos mėnesio karštis sujaukia žmonių protus, mintis ir gyvenimus…
Juodžiukė