„Koks numeris šio autobuso?“

Na štai. Ir vėl man taip nutiko. Antrąkart gyvenime. Noriu užrašyti ir papasakoti, kol laikas nenuplovė šio prisiminimo.
Buvo gražus ankstyvas pavasario rytas, balandžio 10 dienos pradžia. Nors rytas giedras, net saulėtas, bet buvo vėjuotas ir labai žvarbus. Kažkur tarp minus vieno ir plius vieno laipsnio. O jei apie real feel, tai sakyčiau mažiausiai kokie minus trys.
Atvažiavau vienu autobusu iki stotelės, kurioje reikia persėsti į kitą autobusą. Dabar kaskart, pasikeitus autobusų grafikui, turiu išlaukti maždaug apie 7–8 minutes. Viena vertus, nebėra strioko – spėsiu ar nespėsiu, kai tarp persėdimų būdavo apie tris minutes, bet kita vertus – mindžikuoti tas 8 minutes – nuobodoka. Trypiau, trypiau savo taką šaligatvio plytelėmis pirmyn – atgal iki teatro, iki bulvaro, nes gi šalta stovėti vietoje, vis žvilgčiodama tai į laikrodį, tai į telefoną, tai kaklą ištiesus į gatvę – kada gi tas autobusas? Pamačiau, kad jau sujudėjo mano rytiniai bendrakeleiviai, žengė arčiau gatvės. Ir aš pajudėjau nuo kavinės, šiokios tokios užuovėjos, link savo chebros. Štai ir geltonasis autobusas! Lipam! O, kaip neįprastai, mane šįkart visi pirmą praleido. Nereikėjo net skubėti ir alkūnių saugotis. Aš taip išdidžiai ir laisvai įžengiau į šiltą autobusą. Klestelėjau į manęs laukiančią laisvą vietą, visada maždaug ten pat. Paskambinau, kaip visada, brangiausiajam padaryti double check`ą – pažadinti, jei kartais įmigęs ir negirdi savo dviejų telefoninių žadintuvų. Palinkėjusi geros dienos ir išsitraukusi telefoną, atsidariau naujienų srautą. Paskrolinusi šiek tiek, užmačiau labai įdomų postą žmogaus, kurį seku. Keisti laikai atėjo, sekame vieni kitus, kas ką parašys ir kur nukreips mūsų mintis. Net savo mintims nebėra laiko. Postas tikrai buvo įdomus. Rašė apie Idiokratiją ir kvailius. Apie tai, kas jau parašyta ir atrasta „kvailių šalies“ tema, ir apie nūdieną, kokios kvailybės tarpsta už jūrų marių. Net pasidalinau su vyru šia tema. Toliau važiavau bandydama suvokti reklamuojamų skalbiklių kvapus, tyrinėdama sudėtis ir bandydama atkurti vaizduotėje lelijų, pačiulių, gardenijų ir kitokius aromatus. Atrodo, net kvepalų nebereikėtų, taip viskas skaniai kvepėtų išskalbus drabužius su jais. Staiga mano ausis pasiekė: „Sekanti – Sondeckio stotelė“. Ką??? Kur aš? Pašokau iš kėdės, susigriebusi mantą dar apsidairiau lyg išgąsdintas paukštis – o ne, tikrai „ne maniškiai“ sėdi aplink, ne mano lizdo paukščiai, ir puoliau laukan pro duris, kol neužsivėrė.
Tiesa smogė man į veidą – savo tikrąjį autobusą nė nepajutusi iškeičiau į kitą. Akys vis dar didelės – ką daryt? Perlėkiau į kitą gatvės pusę, dairydamasi priešinga kryptimi važiuojančio autobuso. Stovi stotelėje kažkoks neaiškus, ant užpakalio nėra numerio. Nieko, turėtų greitai būti ir kitas, juk Tilžės gatve daug judėjimo. Koks ten kvailas posakis: „Niekada nesivyk nei vyro, nei autobuso, bus kitas“ – šiuo atveju man tiko. Nepraėjus nė minutei atvažiavo kitas. Vėl važiavau. Autobusas pilnas žmonių. Aš išplėtusi akis ir įsitempusi dairiausi ir klausiausi – kada gi man išlipti? Netrukus paaiškėjo, kad išlipau per anksti, galėjau dar bent vieną stotelę pravažiuoti. Teko bėgti. Nežinau, kur bandžiau spėti. Bet pačiai ta baimė – kad vėluoju į darbą ir vertė daug negalvojant bėgti: „Bėk, Alma, bėk“. Pavargau ir toliau jau žingsniavau iki reikiamos stotelės, jau buvau netoli, stotelėje stovėjo autobusas. Dilema – bėgti ar ne? Mano autobusas ar ne? Nebėgau. Kai priėjau, paaiškėjo, kad bėgti reikėjo. Būčiau sau šiltai jau važiavusi. Dabar save apkabinusi stovėjau šaltai vėjuotas penkiolika minučių iki susitikimo su savo autobusu. Kai sulaukiau ir įlipau, neiškenčiau dar vairuotojo paklaususi: „Koks numeris šio autobuso?“
Alma D.J.

TIKĖJIMAS
Šiandien
Pavargusi, pikta,
Soti ir galios amžinai išalkusi
Minia
Nusivylimo plaukianti upe
Pasaulio pragarmėn –
Godumo ir puikybės liūnan.
Nejau tikėjimas šviesa –
Tas šiaudas paskutinis –
Nuskęs, sudegs, bus sutryptas, pradingęs?
O gal…
Išgelbės
Dar kažkas?
Tikėjimas šviesa,
Ir kad žmogus sukurtas –
Gėriui?

ŠELMIS PAVASARIS
Galvojau, kad nepasiilgau,
Galvojau, kad man ir taip gerai,
Su megztiniu šiltu ir paltu,
Su kepure, ilgais aulais,
Arbatos puodu iš žolelių savo,
Ir židinio šnektos garsais.
Ach, galvojimai kažkur pražuvo,
Kai tu prisiglaudei šiltai,
Apkabinai,
Dar pakštelėjai man į skruostą
Pamerkei, šelmi, akį
Ir plaukus švelniai kedenai,
O kai dar tyliai žodį vieną
Pakuždėjai –
Tu vėl man galvą apsukai!

Pražydo medžiai
Pražydo medžiai aprėdais baltais
Į pokylį, pavasario sušauktą,
Vėl nuometus matuojasi naujai
Ir obelys, ir slyvos, trešnės, kriaušės…
Ir laukia jos kažko,
Kas nebūtinai atjos
Ant žirgo balto,
Gal laukia vien tik to,
Kuris regės ir jaus
Jų džiaugsmą tyrą, baltą.