Varnelė Baltoji – tai gražus baltas paukštis, tenorintis laisvai skristi…

Laisvu, drąsiu, ambicingu, savitu ir išskirtiniu poezijos bei prozos žanru, gimtosios kalbos žodžio skrydžiu pasižymi ir Birštono-Prienų kuriančių žmonių bendruomenė „Gabija“. Ji nėra gausi narių skaičiumi, tačiau labai dosniai gamtos apdovanota įvairiais gebėjimais ir talentais. Kiekviena asmenybė savaip unikali, išskirtinė. Iš vienos pusės – dėl savito kūrybinio braižo, iš kitos – dėl ne vien literatūrinių, bet ir kitokių meninių gebėjimų. „Gabijos“ kūrėjai, be didžiulės traukos ir meilės kalbai bei plunksnai, yra dar ir puikūs kitų meno sričių atstovai: tapytojai akvarele, grafikai, fotografai, artistai, meninio skaitymo meistrai, medžio drožėjai, nėrimo vąšeliu, pynimo ir mezgimo darbų auksarankiai, nenuilstantys keliautojai dviračiais po Lietuvą ir pasaulį. Jeigu trumpai – tiesiog įdomūs, išradingi ir kūrybingi, savo veikla, darbais spalvinantys gyvenimo kasdienybę ir drauge suteikiantys džiaugsmo aplinkiniams. Šiandien norime drauge pasidžiaugti „Gabijos“ klubo narės Renatos Valatkienės (Varnelė Baltoji) auksiniu jubiliejumi pražydusiu pavasariu ir penkerių metų sukaktimi paženklinta kūrybine veikla. Sakyčiau, kad drauge ir labai intensyvia bei produktyvia veikla, kadangi jos eigoje Renatai pavyko į gyvenimą išleisti dvi kūrybos knygeles: „Gyvenimo akvarelė“ (2020 m.) ir „Slempūkis“ (2024 m.).
Kartais labai verta perskaityti ir keletą paties kuriančio žmogaus sakinių apie save, kad susidarytum nuomonę ir apie jo kūrybą. Štai jos, Renatos, Varnelės Baltosios, mintys apie save: „Esu šimtus kartų įsivaizdavusi, kad vienoje ar kitoje situacijoje tikrai turėčiau ką pasakyti. Neturėjau nei menkiausios abejonės, kad jeigu manęs kas nors paprašytų papasakoti apie savo gyvenimą, tai jis atrodytų ne ką blankesnis už Lietuvos padangėje ilgiau ar trumpiau žybtelnančias žvaigždutes. Aš turiu savo nuomonę visiems gyvenimo atvejams ir turiu gyvenimiškų pavyzdžių kupiną skrynią. Bet štai, atėjus šlovės valandai, galvoje mintys paskelbė kapituliaciją. Taip vaizdžiai regiu, kaip visi mano smegenimis žygiuojantys neuronai susivienijo ir stojo prieš milžiniškus akių langus mosuodami baltomis vėliavomis, ant kurių parašyta „Mes negalim“. Kai esi kitokios rūšies, žmonių kalba sunkoka kalbėti. Anksčiau, kai būdavo geras oras, mintyse viskas vykdavo sklandžiai ir vaizdžiai. Jeigu niekas nesutrukdydavo, liežuviui pavykdavo nuo savo lieptelio išspirti raides į pasaulį tvarkingai surikiuotas: reikiamu kiekiu, reikiamais tarpais, su visais kalboje esančiais kableliais, brūkšneliais, taškais, daugtaškiais ir visais kitais ženklais. Tačiau šis kartas kitoks. Ką papasakoti apie save? Nežinau. Koks siaubas! Nerimo kupina kreipiuosi pagalbos į publiką. Šioji pataria: papasakok, kaip pradedi savo rytą. Kaip, kaip? Ogi paprastai: išsivalau dantis mėtine pasta, einu į levandomis kvepiantį dušą, po to padarau mankštą ant alyvas primenančio jogos kilimėlio, užsitaisau matcha arbatos, kurią geriu iš puodelio su baltos varnos piešiniu ant šono, storu sluoksniu užtepu buivolės pieno sviesto ant traškios viso grūdo duonelės, ant viršaus dar užrioglinu storą gražaus žalumo avokado riekę ir su pasimėgavimu, klausydama už lango ryto tylą plėšančių paukščių triukšmo, pusryčiauju. Ar turėčiau toliau pasakoti? Ko gero, ne, nes mano dienos tokios skirtingos, todėl atskirai apie kiekvieną dieną pasakoti prireiktų amžinybės. Ir jeigu paklaustumėte kitą rytą, kaip aš pradėjau savo dieną, pasakojimas tikrai nebūtų toks pat kaip šiandien.
Matau, publika ir vėl nori pasisakyti. Ranką kelia viena iš mano mylimiausių gerbėjų, tad pakviečiu ją pasisakyti.
Jeigu manęs kas nors paprašytų papasakoti apie Tave, aš jiems pasakyčiau: duokite Jai (tai yra man, Baltai Varnai) pačią gražiausią pilį, geltoną Lamborghini ir masažus kiekvieną vakarą, nes Ji to nusipelnė. Neteisinga galvoti, kad unikalios istorijos dalijamos veltui.
Nusijuokiu tai išgirdusi. Koks įdomus požiūris. Na, kaip sakant, žmonės iš šono juk geriau mato, ko kitiems reikia. Labiausiai vilioja masažai, o tie materialūs dalykai yra tarsi priedai, vitaminai, kurie niekada neatstos tikro maisto, bet gali padėti palaikyti bendrą sveikatos būklę.
Visada laikausi nuomonės, kad daug kalbėti apie save yra nelabai padoru. Geriau, kai kiti kalba, o dar geriau, kai už žmogų kalba jo darbai. Mano atveju – poezija. Kokia ji, palieku spręsti girdintiems ir jaučiantiems.“
Renatos darbai – poezija ir dailė. Šiandien ji į skaitytoją kreipiasi poezijos minčių lietumi.
Valė Petkevičienė
Birštono-Prienų kūrėjų klubo „Gabija“ vadovė

Lūzeris

Jeigu normalūs (galimai) žmonės dirba,
Tai lūzeris nuolat ieško kaip darbą pradėt.
Jam trukdo visi ir visur,
Net ir ten, kur varlės daro pur pur.
Lūzeris visada turi krūvą idėjų,
Tik bėda, kad jis pats ant jų dėjęs.
Jis niekada laiku nepaskambina,
Apsimeta nepažįstantis valandų,
Neįsimena tavo ir mano vardų,
Visada pasiruošęs skųstis gyvenimu,
Didina kvailų įpročių sąrašą,
Praktikuojas gyventi blogai
Mato minusus amžinai,
Net ir ten, kur būna gerai.
Lūzeris myli prokrastinaciją,
Įsivaikina baimes ir nesėkmes,
gailestį sau neša lyg vėliavą,
ant kurios nupieštas simbolis –
pelkėje grimstantis inkaras.
Jis mėgsta imti skolon,
Dėdė Skrudžas jam nėra svetimas,
O atitrūkusi sąžinė
Blaškos lyg bevaisė avelė.
Lūzeris mėgsta sėdėt koja ant kojos,
Turėdamas įprotį laukti stebuklo
Žiūrėdamas į teleekraną
Ir skaičiuodamas svetimą kapitalą.
Lūzeris lepinas spurgomis,
Tik tada, kai jam būna blogai,
Giria save kitus kritikuodamas
Ir atsiduria žemiau plintuso,
Kai pačiam labai baisiai to reik.
Chroniškas lūzeris mano,
Kad visas pasaulis turi klauptis ant kelių
Siūlydamas vien tik jam kažką gero,
O darbdaviai vos sutikę turi ploti katučių.
Soctinklais ir monitoriais
Užkimšti jo pavydo lokatoriai,
Lyginimas savęs su kitais
tampa įprastu copy paste.
Būna, kad jis virsta troliu,
Mėgaujasi kitų piktumu,
Šaudo tuščiais šoviniais,
Vaikšto seniai skalbtais marškiniais
Ir kartais net nežino, kaip kvepia namai.
Ėdimas ir miegas, ėdimas ir miegas, ėdimas ir miegas.
Lūzeris užsimiršta, kad tik katės sau gali taip leist.

Skaitėte ištrauką iš psichologinio testo
„Kaip tapti individu“
Post scriptum.:
Galimai, kartais ir aš būnu savarankiškai egzistuojantis organizmas.

Infliacija
Kaip velniškai viskas pabrango –
elektra, pienas ir statybinės medžiagos.
Girdėjau, kad sąžinės, ir tos jau vertė
priartėjo prie aukso.
Visgi džiaugiuos,
kad savosios nepardaviau.
Padėvėta, sušlapus, spalvą praradus,
bet sava, džiūsta štai,
ant vinies pakabinta.
Įdomu, ar kas nors superka
žilus plaukus?
Peroksidas karts nuo karto
truputį pakanda,
bet iš esmės jie atrodo sveiki.
Dar galėčiau parduoti
saulėtom dienom varvantį,
druskų prisotintą prakaitą.
Maitinuosi sveikai,
praktiškai jokios chemijos,
ir teoriškai beveik be toksinų,
tiktai nerimas, įtampa
kartais lipa per poras,
lyg namuose jiems vietos būtų mažai.
Spekuliacija geriau ar meditacija?
Kai kam ir tas, ir tas
Savotiška racija,
Signalai su smegenų
padarytom avarijom,
sudužę „bamperiai“ ir
nešviečiančios „faros“.
Taip pat dar galėčiau parduoti
ištampytas nervų stygas.
Guli spintoj,
lyg kokie šimtmetiniai skeletai,
uždengiau marška,
kad neduokdiev,
prisilietus ir vėl neužgrotų.
(senstant man ta muzika
tapo tokia nuobodoka).
Jei bananas ir izoliacinė medžiaga
nūdienos meno Olimpas,
tai su nervų stygom,
gerai jas paderinus,
kažkam, uch kokie menai gimtų!
– – – – –
Taip, velniškai viskas pabrango,
o aš kaip tyčia, nieko paklausaus
parduot neturiu.
Nebent vinį, ant kurio džiūsta sąžinė.
Et, bet ir tas – paprasta geležis,
ne varis…

Tyla gera byla
Visi, kaip susitarę, viską daro gerai.
O man norisi šaukti:
Ką jūs darot?!
Ar nematot, kad dyla mėnulis?
Ar jūs žinot, kaip šiąnakt atrodė dangus?
Klausiu tų, kurie visada viską daro gerai.
O jie tyli.
Nes, turbūt, tylėti yra gerai.

Odė vyrams
Myliu tobulai netobulus vyrus –
didelius, mažus, gražius ir nelabai,
smarkiai krentančius ir sfinksais pakylančius,
ranka lengvai svaidomus ir bumerangais sugrįžtančius,
kojines kampan statančius vietoj prasikaltusių moterų,
nosis bekrapštančius, batų nevalančius,
grubiai juokaujančius, taikliai bespjaudančius,
glostančius veidą dyzeliu kvepiančiom rankom,
viską namo tempiančius netgi po panagėm,
klozeto dangčių mechanizmus tausojančius,
kelio neklausiančius, klystkeliais blūdijančius,
cigarečių dūmais svajones piešiančius,
kartu su kitais vyrais mamutus medžiojančius,
„kašės“ religijai alų aukojančius,
dešimt metų tą patį megztinį nešiojančius,
indų neplaunančius,orą gadinančius,
minčių neskaitančius, žodžių negirdinčius,
bet širdim jaučiančius, darbais įrodančius.
Myliu, kai atneša kavą į lovą,
kai apkabina, tyliai pravirkusią ar laime nušvitusią,
kai pačiam darbų įkaršty gauni žinutę:
„Labas mažute, aš tavęs pasiilgau, siunčiu bučinuką“
kai tave kelia ant rankų su kilogramais plius dvidešimt,
kai viskas gražu, ką beapsirengi,
kai net nepastebi esant pražilusią,
kai telefonu aiškina, kur pilt langų skystį,
kai tyliai kenčia atkirtus:
„Nelįsk,šiandien man skauda galvą“,
kai tave pagiria už nelabai pavykusią sriubą
ir padėkoja už išlygintus marškinius,
kai neša pirkinius į penktą aukštą,
ir daro masažą tavo pavargusiom pėdom,
kai nebeleidžia pačiai atsidaryt durų,
nurengia aprengia paltą visiems bežiūrint,
kai tyru veršiuko žvilgsniu įteikia gėlę
ir galvą ant kelių padėjęs žiūri romantinį filmą,
kai savaitgalį gamina patį skaniausią pasaulyje plovą,
grilina, čirškina ar tiesiog pjauna žolę,
kai per gimtadienį tau dovanoja tai, apie ką tik svajojai…
Myliu, myliu , myliu , myliu , myliu, myliu, myliu…
Ach, tiesiog myliu tobulai netobulus vyrus,
nes jie myli mus – tobulai netobulas moteris.

Nekaltumo prezumpcija
Vieną dieną, tik atėjus rugsėjui,
ruduo areštavo mane.
Pasirodo, visai nė už nieką –
už tai, kad tris mėnesius,
aistringai, karštai,
buvau vasarą įsimylėjusi.
Pasodino mane po klevu,
apsinuoginti dar nesuspėjusiu,
apipylė daugybe gudrių klausimų
ir patikrino melo detektorium.
Užu stalo begelstančios akys
į mane įtariai vis žiūrėjo, žiūrėjo.
– Ar gyvenot su vasara ištisus tris mėnesius?
– Taip.
– Ar rugių laukuose jūs rugiagėlėms apie savo meilę kalbėjote?
– Taip.
– Ar užuodėte liepų ir rapsų žydėjimą?
– Taip.
– Ar tai jūs miško palaukėje smilgoms ant kaklo žemuoges vėrėte?
– Taip.
– Ar tai jūsų pėdsakus jūra iš smėlio sugėrė?
– Taip.
– Ar tai jūs su žuvėdrom klyksmu per bangas šokinėjote?
– Taip.
– Ar po dviem ąžuolais pailsėt vasarai siūlėte?
– Taip.
– O su gervėm kartu per rūkus aušrą kvietėte?
– Taip.
– Dobilienoj baltoj tarsi bitė skrajojote?
– Taip.
– Ar ražienų masažu nemokamai jūs naudojotės?
– Taip.
– O vandens malonumų kuponus visus išnaudojote?
– Taip.
– Ar vasarvidžio naktys žvaigždėmis jums spindėjo?
– Taip.
– O ar esat tikra, kad ir vasara jus tikra meile mylėjo?
– Taip.
– Ar kiekvieną žiemą, pavasarį ją kas kartą sapnuojate?
– Taip.
– O dėl auksu nusėto rudens,ar galėtumėt vasaros išsižadėti?
– Ne!
Ir staiga stojo tyla.
Tik tai lapas pirmasis nukritęs lengvai sučežėjo.
Ruduo žvelgė pro langą laukuosna,
nevalingai nusibraukė ūsą,
pilną duonos ruginės kvapnių trupinių,
ir parimęs ant stalo,
baltu linu užklotu,
tyliu vėjo šiurenimu tarė:
-Pageidaučiau puodelį
vasaros dangaus mėlynumo kavos.
Klausimų daugiau neturiu.

Pasirinkimas
Mylėkite savo priešus,
atleiskite šimtą aštuonis kartus,
taip išvengsite širdies perdūžių,
smarkiai venomis bebėgiojančio kraujo,
skrandžio opų ir net žvynelinės.
Nusimaukite paskutines kelnes,
iškratę iš kišenių beverčius centus,
nusikirpkit kasas ir kitus plaukus,
pagalvokite apie alkstančius, sergančius
ir gyvenimą rašančius brailio raštu.
Dažniau atsukite dešinįjį skruostą,
nes kairysis jau seniai permuštas,
mėlynuoja linais nuo gavimo „kabliu“,
rugiuose, ties dorovės bedugne.
Įsigykit kantrybei varinius šarvus
nenaudodami trisdešimties sidabrinių.
Nuogas, basas, bet užtat koks gražus,
su širdim delnuose, ne krūtinėje.
Nesilenkite savo dievams,
paaukodami artimą, katę ar šunį,
purpuriniuos paskendę rūkuos,
neskaitykit pesimizmo etiudų.
Esu kaltas, labai kaltas ir dar kartą kaltas…
Nudaužyti krumpliai į krūtinę,
vienas pirštas tik sveikas paliko…
Ach, palaimino sotūs dievai,
ta svaigi apsisprendimo akimirka:
rodomasis ar vidurinis?