Kunigas Alfonsas Bulotas mini du jubiliejus

Spalio 10 d. iš Išlaužo kilusiam kunigui Alfonsui Bulotui sukako 80 metų. Šiemet jis mini ir kunigystės 50-metį. Buvęs vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas jaunystėje domėjosi radiotechnika, kūrė išradimus, tačiau vėliau pasirinko kunigystę. Jo biografijoje – darbas parapijose, sovietinio saugumo spaudimas ir tarnystė atkuriamos Lietuvos kariuomenės kariams.
Alfonsas Bulotas gimė 1946 m. spalio 10 d. smulkių ūkininkų Onos ir Antano Bulotų šeimoje. Augo prie Šventupės ir Jiesios santakos su seserimis Albina, Leonarda ir Kaze. Dar trys šeimos vaikai – dvi dukterys ir sūnus – buvo mirę. Bulotams atsisakius stoti į kolūkį, šeimai buvo užkrauti dideli mokesčiai. Su sovietinės valdžios spaudimu Alfonsas susidūrė dar vaikystėje.
Gerai mokėsi Išlaužo septynmetėje, dalyvavo mokyklos ir kultūros namų veikloje: vaidino, skaitė eilėraščius. Bažnyčioje patarnavo šv. Mišioms. Be šios veiklos, turėjo ir kitų pomėgių – rinko pašto ženklus, domėjosi aviamodeliavimu bei radiotechnika.
Mokslus tęsė Garliavoje, Kauno politechnikume, vėliau – Radiotechnikos mokykloje. Joje per dvejus su puse metų įgijo radijo ir televizijos techniko specialybę. Dar besimokydamas sukūrė medicininį prietaisą galvos skausmams slopinti. Už šį darbą parodoje Maskvoje buvo apdovanotas medaliu ir pinigine premija. Baigęs mokslus vadovavo Prienų radijo ir televizijos studijai.
1965 m. A. Bulotas buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Po trejų metų grįžo atsargos karininku. Tuo metu sovietų valdžia persekiojo tikinčiuosius ir disidentus, ribojo religinį gyvenimą. Prieš Kalėdas jis parašė solidarumo laišką Maskvos disidentams, kitą – laikraščio „Izvestija“ redakcijai, palaikydamas kovą už žmogaus teises. Po šių laiškų sulaukė saugumo dėmesio ir buvo sekamas.
Saugumas mėgino jį atkalbėti nuo kunigystės, tačiau 1971 m. A. Bulotas įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Studijas baigė 1976 m. ir buvo įšventintas kunigu Išlaužo parapijos bažnyčioje.
1976–1983 m. dirbo vikaru Šiaulių ir Kauno parapijose, o 1983–1990 m. buvo Jurbarko rajono Šimkaičių ir Vadžgirio parapijų administratoriumi. Rūpinosi Šimkaičių bažnyčios atnaujinimu. 1988 m. įsitraukė į Sąjūdžio veiklą Jurbarko rajone. Vėliau dirbo Kauno kunigų seminarijoje, joje dėstė, tapo Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, A. Bulotas prisidėjo prie kariuomenės kūrimo. 1992 m. birželio 2 d. buvo paskirtas Kauno apskrities kariuomenės kapelionu, jam suteiktas kapitono laipsnis. Kapelionų kursus baigė Nyderlanduose, anglų kalbos mokėsi Liuksemburge pagal NATO šalių programą.
1995–1996 m. dirbo kardinolo Vincento Sladkevičiaus sekretoriumi. 1996 m. tapo vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, jam suteiktas majoro laipsnis. Tarnybą sovietinėje kariuomenėje jaunystėje atlikęs kraštietis dabar dirbo nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.
Tarnaudamas kapelionu lankė karius Lietuvoje ir tarptautinėse misijose, aukojo šv. Mišias. Lankydavosi ir laisvės atėmimo vietose, susitikdavo su nuteistaisiais. Jo darbas neapsiribojo pamaldomis – teko vykti pas žmones į jų tarnybos ar kalinimo vietas.
A. Bulotas rūpinosi ir Kauno Įgulos bažnyčios remontu, kuriam buvo renkamos labdaros lėšos. Greta darbo parapijose ir kariuomenėje prisidėjo rengiant 1994 m. katalikų kalendorių „Šventųjų gyvenimai“.
Už veiklą ir nuopelnus Lietuvai A. Bulotas įvertintas apdovanojimais, o už nuopelnus krašto apsaugai apdovanotas vardiniu ginklu. 2001 m. išėjo į atsargą, turėdamas majoro laipsnį. Kraštietis taip pat pristatytas tarp šimto iškiliausių Prienų krašto asmenybių.
Nuo 2003 m. A. Bulotas buvo Kauno Šventosios Dvasios parapijos rezidentas, o nuo 2009 m. – Raudondvario parapijos altaristas. Pasibaigus tarnybai kariuomenėje, jo gyvenimas liko susijęs su Bažnyčia ir parapijų bendruomenėmis.
Kunigystės 50-metis ir 80 metų jubiliejus – proga prisiminti iš Išlaužo kilusio kunigo kelią, jo darbą parapijose ir indėlį į Lietuvos kariuomenės kapelionų tarnybą.
Rūta Levinskienė
Prienų krašto muziejaus kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė
Straipsnis parengtas pagal knygos „Žmonės ir darbai. Prienų krašto šviesuoliai“ medžiagą