Kaip meilė sportui keliauja iš kartos į kartą…

Buvome pažadėję, kad po Prienų sporto centre vykusių Moterų rankinio pasaulio čempionato atrankos rungtynių mes dar susitiksime su rezultatyviausia Lietuvos rinktinės žaidėja Gabija Pilikauskaite. Džiaugiamės galėdami pasidalinti gražiu pavyzdžiu, kaip meilė sportui keliauja iš kartos į kartą. Nuo Jiezno futbolo aikštės, kur futbolą žaisti pradėjo Gabijos tėtis Gintaras Pilikauskas, ir šiandien sugrįžtantis iš Vilniaus atstovauti veteranų komandai seniūnijos turnyre, – iki įvairių pasaulio šalių sporto arenų, kuriose žaidžia Gabija.
Pokalbį su Gabija pradėjome sugrįždamos į kelio, atvedusio ją į rankinio aikštelę, pradžią.
– Su rankiniu mane supažindino tėtis, kai mokiausi antroje klasėje. Kadangi nuo mažens buvau labai aktyvus vaikas, reikėjo veiklos, kur galėčiau išlieti savo energiją. Tėtis nusprendė nuvesti mane į rankinio treniruotes, nes kaip tik sporto salė buvo šalia namų. Iš pradžių tai buvo tiesiog nauja veikla, tačiau ilgainiui rankinis tapo vis svarbesne mano gyvenimo dalimi. Taip po truputį atsirado meilė šiam sportui, kuris iki šiol mane veda pirmyn.
– Kaip įsiliejote į Lenkijos klubą ir ar sudėtingiau būti legioniere?
– Sulaukiau ne vieno pasiūlymo iš skirtingų šalių – manimi domėjosi Vengrijos, Vokietijos, Čekijos, Italijos bei Farerų salų klubai. Iš visų pasiūlymų pasirinkau Lenkiją, nes ji yra arčiau namų ir kultūriškai artimesnė Lietuvai. Vis dėlto persikėlimas į kitą šalį ir pradžia naujame klube nebuvo lengva. Iškilo įvairių kliūčių, teko susidurti su iššūkiais ir aikštelėje, ir už jos ribų. Reikėjo priprasti prie naujos aplinkos, komandos, kalbos ir kitokio gyvenimo ritmo. Manau, kad būti legioniere nėra lengviau, tačiau tokia patirtis labai augina mane kaip sportininkę ir kaip asmenybę.
–Ar Jums svarbu žaisti Lietuvos rinktinėje ir atstovauti savo šaliai?
– Žaisti Lietuvos rinktinėje man yra labai didelė garbė ir atsakomybė. Atstovauti savo šaliai, vilkėti Lietuvos marškinėlius ir kovoti dėl jos – vienas geriausių jausmų. Kiekvieną kartą išbėgdama į aikštelę jaučiu pasididžiavimą ir norą atiduoti visas jėgas. Tai motyvuoja dar labiau tobulėti ir siekti kuo geresnių rezultatų.
– Turbūt ne dažnai tenka žaisti, kai rungtynes stebi tiek artimų žmonių, kaip kad buvo Prienuose. Koks jausmas, ir ar dažnai kelias atveda į Jiezną?
– Vaikystėje Jiezne dažnai leisdavau vasaros atostogas, o ir kitu metų laiku su šeima neretai važiuodavome aplankyti senelių. Todėl ši vieta man labai artima ir kelia daug gražių prisiminimų. Žaisti Prienuose, kai tribūnose mačiau tiek artimų žmonių, buvo labai malonus jausmas. Smagu žinoti, kad turiu tiek palaikančių žmonių, kurie atvyksta stebėti ir palaikyti mane. Tokios akimirkos tikrai suteikia papildomos motyvacijos aikštelėje.
– Ačiū už pasidalijimą mintimis.
Ramutė Šimukauskaitė
Lietuvos rankinio federacijos nuotraukos