Prasmingi ir dvasingi auksinio rudenėlio darbai

Senjorų dienos Birštono „Bočių“ bendrijoje, prasidėjusios spalio mėnesį, jau pirmą spalio dieną buvo įprasmintos šventiniu renginiu, skirtu Tarptautinei pagyvenusių žmonių dienai paminėti. Šurmuliavo mūsų senjorai su svečiais bei bočiukais iš Jonavos ir Vilkaviškio. Prasmingą šventę mūsų ansamblis „Bočių džentelmenai“ padovanojo Prienų globos namų gyventojams. Spalio 20 d. 41 bendrijos narys išvyko į seniai suplanuotą pažintinę kelionę, į Šeduvos žydų istorijos muziejų „Dingęs štetlas“.
Ne lijo, bet dulksnojo visą kelionę pirmyn ir atgal. Dulksna – tai atgaiva veidui ir netrikdo pasiekti tikslų. Šeduvoje visos gatvės dar pasipuošusios oranžiniais serenčiais, pabarstytais nukritusiais auksiniais medžių lapais.
Šeduva yra miestas Radviliškio rajono savivaldybėje, įsikūręs 18 km į rytus nuo Radviliškio. Miestas garsėja gilia istorija, renesansine Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (pastatyta 1649 m.), istoriniu paveldosaugos projektu bei tarptautinį pripažinimą pelniusiu žydų istorijos muziejumi „Dingęs štetlas“ , kuris ir buvo pagrindinis mūsų kelionės tikslas.
Štetlais jidiš kalba buvo vadinami miesteliai, kuriuose gyveno gausios žydų bendruomenės. Įdomios konstrukcijos pastatas, menantis štetlų namų formas, stogų linijas, iš išorės primena tarsi miestelį, aukščiausiai šviečia sinagogos stogas. Neįprastai į pastatą įrėmintos durys, kuriose unikali rankena tarsi susiliejanti į vienį. Apsidairai ir matai nuorodą ĮĖJIMAS. Įeiname į erdvią, šviesią patalpą. Atvykome mums skirtu laiku 11 val. Mus pasitinka gidė Jūratė, maloniai pasisveikina ir prašo įsidėti ausinukes. Grupė didelė, o šurmulio jokio. Kiekvienas girdime tik Jūratės nuorodas, kur eiti ir ką matysime. Išgirstame šimtmečius trukusią žydų istoriją, paprastų žmonių likimus. Ekspozicijose girdime štetlo gyventojų balsus, matome jų susirašinėjimo tekstus, nuotraukas. Ekspozicijos išdėstytos dešimtyje galerijų. Turtinga savo vaizdais „Turgaus“ galerija. Šurmuliuojančioje Šeduvos turgaus aikštėje atgyja įvairūs amatai, prekybos, amatų ir pramogų vietos, šeduvių ir žydų bendravimas. Vienoje iš galerijų – skaudūs Antrojo pasaulinio karo pradžios ir Holokausto įvykiai. Žiaurus susidorojimas su žydais. Į iškastas tranšėjas, tratant kulkosvaidžiams, krenta ir krenta kūnai, dingsta jau pažintų žmonių gyvenimai. Jie irgi mylėjo, augino vaikus, mokėjo išgyventi ir bendrauti su lietuviais. Neliko Šeduvoje nei vieno žydo. Veidai, matyti ekranuose, dar ilgai nebus pamiršti, skausmo sklidinos akys, atsisveikinant su gyvenimu. Reikia pamatyti ir pažinti, nubraukti metų dulkes, iškęsti jų sielvartą. Gyvų žmonių pasakojimai, praėjus 50 metų, apie amžinybėn išvežtus tris sunkvežimius žydų į Liaudiškių mišką 1941-ųjų rugpjūtį. Tragediją stengiamasi atkurti prie memorialo kuriamame Prisiminimų parke. Jau pasodinta 200 medžių. Dalis parko teritorijos apsodinta narcizais, kad su kiekvienu pavasariu 1,5 milijono narcizų saulėtomis akimis primintų 1,5 milijono vaikų, žuvusių per Holokaustą. Gidės Jūratės vedini, mes ėjome iš galerijos į galeriją, susipažindami su žydų GYVENIMU ir jų TRAGEDIJA. Tai neužmirštama. Tai būtina aplankyti, išgyventi ir nubraukti ne vieną ašarą. Po dviejų valandų kelionės po „Dingusio štetlo“ muziejų, padėkoję jautriai gidei Jūratei, per dulksną grįžome į autobusą geresni ir vertindami tai, ką turime, džiaugdamiesi savo likimu. Tolimesnis kelionės tikslas – Šeduvos malūnas. Aptardami patirtus įspūdžius, sėdome prie stalų antrame malūno aukšte nuraminti mintis ir alkį „Malūnininko troškiniu“. Išgirsti gali daug daug kartų, bet pamatyti, įsigilinti ir išgyventi būtina, nes tai išlieka ilgam…
x x x
Pailsėję vieną dieną, ypatingai saulėtą ir šiltą, kaip tyčia, lyjant lietui, rinkomės į rudens talką Gudakalnio ir Panemunio kapinėse, vykome į Nemajūnų kapines pagerbti mūsų kraštui nusipelniusių žmonių bei „Bočių“ bendrijos narių atminimą. Nuo 10 valandos lietus liovėsi, tačiau dulksna krito ir krito. Šį kartą grėbiami lapai nečežėjo po kojomis, o lipo prie grėblių ir buvo žymiai sunkesni. Toks, apipurkštas dulksna, buvo mūsų bendrijai šių kapų priežiūros dvidešimtmetis. Dalis žmonių darbavosi Gudakalnio kapinėse, o dalis – Panemunio. Su mumis, maldomis pagerbiant čia besiilsinčiuosius buvo ir klebonas monsinjoras Rimvydas Jurkevičius. Jo vedini skyrėme prasmingus žodžius nelankomiems bei apleistiems kapams, palydėdami maldomis čia besiilsinčiuosius. Reikia pasidžiaugti, kad, nors ir dulksnojo lietus, tačiau lauke buvo 13 laipsnių šilumos ir nepūtė vėjas. Visų nuotaika buvo puiki. Abi komandos susijungė prie Nemajūnų koplyčios ir sukalbėjo maldas čia besiilsintiesiems. Uždegėme žvakes gydytojui rašytojui Stanislovui Moravskiui, garsiam veterinarijos gydytojui, visuomenės veikėjui Elijošiui Nonevičiui, gydytojui ir Birštono kurorto pradininkui Adomui Bartoševičiui bei jo artimiesiems, Juozui Šleikui, knygos „Birštono muziejus“ autoriui, buvusiam LR Seimo nariui a.a. Juozui Palioniui. Prisiminėme savo bendrijos narius. Sukalbėjom maldas ir žvakių liepsneles uždegėme prie Onos Bunevičiūtės, Alfonso ir Juozapotos Gabrilevičių, Rimos Jadvygos Stabinskės, Antano Seiliaus, Aurelijos Jaruševičienės, Aldonos Mildos artimųjų – vyro Prano, sūnaus Audriaus, motulės Anelės – kapų. Nusilenkėme mokytojai Onai Valerijai Grybauskienei, prisimindami jos poeziją ir vieną iš eilučių „Kodėl šalna nukando patį gražiausią JURGINO žiedą“. Nejautėme dulksnos, džiaugėmės, kad įprasminome ATMINŲ dieną, prisodrintą maldų ir gražių prisiminimų. Truputį drėgni, bet laimingi skubėjome į kavinę „Klėtis“, kur mūsų laukė garuojantys cepelinai. Po klebono R. Jurkevičiaus stalo palaiminimo pasigardžiuodami valgėme. Prie kavos puodelio skaitėme šiam renginiui skirtas mūsų poetės, „Bočių“ narės Angelijos Kubilienės eiles. Apie Gudakalnio kapines posmus skaitė Aldona Gudauskienė:
„Ant Gudakalnio kalvos – žemės delno,/ Čia įsilieja upė Verknė į Nemuno gelmę,/ O maži, vingiuoti kapinių takeliai,/ įsilieja į ramybės ir atminimų kelią“. Apie Panemunio kapinių Gojaus kalnelį skaitė Danutė Marčiulionienė: „Čia prisnūdo laikas po medžių laja,/ Čia Nemuno versmių lopšinė aidi,/ Šios kapinaitės ramybės posmų sala,/ Kadaise kalbėjosi kryžiai ir aptrupėjusios raidės.“ Ir Nemajūnų kapinių rimtį poetė apibūdina žodžiais: „Sustojęs laikas pulsuoja ramybe,/Ošia medžiai virš akmeninės tvoros,/ Čia rudens vėlių šnekos beribės,/ Čia budinti meilė TĖVYNĖS LIETUVOS“.
Visi mes prisidėjome prie šios ATMINŲ dienos – kas prasmingu žodžiu, kas nuoširdžiu darbu ir su klebono R. Jurkevičiaus malda. Čia pat – Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos, mes dvasiškai pasirengėme prisiminimams apie savus ir svetimus, apie garbius ir paprastus žmones. Vienodu keliu mes visi ateiname ir ilsimės vienodai: kas po medžių laja, kas po kukliu paminklu, o kai kuriuos slegia svarios atminimo dovanos. Svarbiausia, kad juos mename. Žmogus gyvas tol, kol jis minimas mūsų darbuose, mintyse ir GYVENIME.
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė Julija Barutienė