Tebūnie tai meilė…

Ta šviesa, kuri Visų šventųjų, Vėlinių dieną nuves besąlyginės meilės keliais po visą Lietuvą, į tas kapines ar kapinaites, kuriose Amžinojo poilsio atgulę ilsisi artimieji, draugai, kaimynai, galbūt ir tie trumpai pažinti, bet sielos kertelėje žymę palikusieji. Nuves uždegti amžinosios šviesos žvakelę, padėti taip mėgstamą velionio lelijos žiedą. Vieni, kaip kasmet, tradiciškai degs daug švieselių ir ant vieno kapo, kiti galbūt vieną mažytę ar tą, kurią dar vis tikra vadiname – iš parafino ar vaško. Kai būdami vaikais kaimo kapinaitėse, tėvams susirinkus giedoti rožinio už mirusiuosius, pučiant atšiauriam vėjui, kaišėme medžių šakeles aplink kapą ir dengėme popieriumi, kad tik sudegtų ta tiesi parafino žvakė. Dar aidi tas garsas Švč. Jėzaus vardo rožinio, ir giesmės žodžiai „negalės tavęs pakeisti niekas, tu širdy gyvensi visada…“ iš tų kaimo žmonių lūpų, kurių dauguma jau atgulę vieni šalia kitų.
Keičiasi kartos, tradicijos. Gražu, kai susitikę giminės ar prie kapo, ar jau sušalę ir sušilti užsukę arbatos pas tą, kuris gyvena artimiausiai, prisimena šeimos mirusiuosius be teismo… Juk net kai viskas aplink atrodo juoda, galima prisiminti ką nors šviesaus. Ir atramą sunkiausiomis akimirkomis galima rasti ne tik atsirėmus į artimojo petį, bet ir šviesiuose, viltį, meilę teikiančiuose prisiminimuose. Prisiminkime laimingas, viltį teikiančias akimirkas, padrąsinančias artimųjų mintis. Galbūt kokį sakinį pasiėmėt sau lyg tylios maldos dalį tik sau. Sako, kad reikia kuo daugiau kalbėtis apie laimingus išgyvenimus. Tesugrįžta jie meilės keliais prie mūsų bendro stalo… Tegu pabūna ilgiau… o paskui paleiskime, ilgai neužlaikykime, nors ir labai norėtųsi, duokime ramybę ir uždegtos mūsų širdžių šviesos amžinąją šviesą. Ji tešviečia jiems ir mums… Kaip ragino Tėvas Stanislovas, būkime dažniau ir arčiau vieni kitų, gyvieji. Būkime geresni ir atlaidesni. O kiek kartais rūpesčių dėl mažų smulkmenų. Netekę artimojo, susimąstome, prisimename, ko nespėjome pasakyti… Išties gal galime skambinti vieni kitiems nutikus bėdai ir naktį. Ačiū Dievui, kad turime tokių žmonių…
Palma