Aš – pulkininko anūkė…

Perskaičiau ir pagalvojau – labai pretenzingai skamba. Bet tai tiesa, kurią mano tėvelis slėpė beveik 60 metų. Iš kalbų šeimoje, kai atvažiuodavo mamos tėtis, mes nujausdavom, kad kažkas nuo mūsų slepiama, o savo seseriai Emilijai jis sakydavo: tai tik mūsų tėčio garbė, kad jis tapo ypatingu žmogumi. Tu prie to niekuomet neprisidėjai. Kai apie 1965 m. mes visi nuvažiavom į Širvintas, į buvusios senelių tarnaitės vestuves, mačiau, su kokia pagarba žmonės sveikinasi su tėvais. Tuomet nuėjom prie Širvintų bibliotekos ir sužinojom, kad tai tėvelio buvę namai. 
1890 m. gegužės 3 d. Alytaus valsčiuje, Bakšių kaime, gimė Juozas Plenta. Paprastas kaimo berniukas, kuris labai norėjo mokytis. 1903 m. baigė pradžios mokyklą, 3 metus prašė, kad leistų mokytis toliau ir 1906 m. įstojo į Seinų gimnaziją. Laisvai kalbėjo lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Gimnaziją baigė 1911 m. ir buvo pašauktas į rusų armiją. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, Sibiro šaulių pulke. 1915 m. buvo sunkiai sužeistas ir 4 mėn. gydėsi Maskvoje. Pasveikęs įstojo į Pskovo praporščikų mokyklą ir ją baigė. 1917 m. paaukštintas į podporučikus. Už narsą apdovanotas Šv. Georgijaus kryžiumi. 1918 m. paskirtas į Smolensko pulką, bet Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą ir 1919 m. tapo Lietuvos savanoriu. 1920 m. buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu. 1922 m. tobulinosi Aukštuosiuose karininkų kursuose. 1928 m. apdovanotas LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tėvelis buvo nusivežęs mus į Giedraičius ir pasakojo, kad Giedraičių mūšyje senelis buvo sunkiai sužeistas. 1939 m. Lietuvos Prezidentas įsakymu suteikė jam teisę nešioti ir Šv. Georgijaus ordiną. Toks buvo kariškas senelio gyvenimas. Papasakosiu, kaip jam sekėsi civilinis gyvenimas.
1931 m. seneliui buvo suteiktas pulkininko laipsnis ir jis išėjo į atsargą. Dar 1924 m. senelis vedė Zuzaną Navickaitę. Su ja susilaukė trijų vaikų: Juozo, Emilijos ir Jurgio. Juozukas vaikystėje susirgo poliomielitu ir tapo invalidu. Šeima įsikūrė Ukmergėje ir ramiai gyveno, augino vaikus. 1935 m. mirė Zuzanos krikšto tėvas monsinjoras Navickas ir paliko Zuzanai namus ir 35 ha žemės. Taip mano seneliai apsigyveno Širvintose. Senelis įkūrė Šaulių sąjungą, įsteigė ir vadovavo Širvintų bankeliui. Nežinau, kuriais metais šalia tėvelio namų ir bažnyčios buvo pastatytas paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę – R. Antinio „Pieta“. 1953 m. paminklas buvo nugriautas, tačiau šiais laikais atstatytas. 1941 m. senelis dalyvavo Laikinosios vyriausybės veikloje. Man seniai iškilo klausimas: kodėl senelis, būdamas kariškiu, taip vėlai sumanė trauktis iš Lietuvos. Juk jis girdėjo, kad rusai artinasi prie Vilniaus. Kaip ten bebuvo, 1944 m. liepą jie susidėjo daiktus į dvi padvadas, pakinkytas po 2 arklius, ir bandė emigruoti. Deja, Prūsijoje per močiutės padvadą pervažiavo rusų tankas. Senelis ir tėvelis palaidojo močiutę po beržu, uždėjo ant viršaus akmenį ir grįžo į Širvintas. Tėveliui tuo metu buvo 15 metų. Galiu tik įsivaizduoti, kaip tuo metu jautėsi berniukas. Trauma, patirta vaikystėje, jį lydėjo visą gyvenimą. 1945 metais senelį suima. Likimo ironija: jis įkalinamas nuosavo namo rūsyje. Tėtis pasakojo, kad, eidamas Vilniaus gatve, pro rūsio langą jis matydavo tėvo akis. Tos akys jį lydėjo visą gyvenimą. 1945 m. senelis buvo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties, nors ir buvo pateikta sveikatos pažyma apie sunkią ligą.
1946 metų rugsėjo 12 dieną Karlago lageryje, Karagandos srityje, senelis mirė. Iš tremties artimieji buvo gavę vieną ant beržo tošies rašytą laišką. Jo taip ir neperskaitė, ir neišsaugojo.
Apie 1990 metus mes važiavom į Kaliningradą ieškoti to beržo, po kuriuo galėjo ilsėtis močiutės palaikai, bet taip ir neradom.
Kai mano tėvelis liko vienas, jam buvo 16 metų. Jis važiuoja į Vilniaus rajoną pas gimines. Dirba ūkyje, bet 1948 metais buvo suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Toliau į šeimos istoriją įsijungia ir mama. 
1948 metais Genovaitė iš Jonavos gimnazijos grįžta namo. Gegužė, taip gražiai žydi ir kvepia alyvos. Širdis nori dainuoti. Paėjus beveik 14 km, norisi pailsėti. Prie namų ją sustabdo pažįstamas stribas: „Genute, neik. Jus veža“. Mama pasakoja, kad visas gyvenimas apsivertė prieš akis. Gali likti viena, bet kur dėtis. Kas priims, kas priglaus. Ir apsisprendžia: tegul veža visus kartu. Iš tikrųjų niekada nesitikėjo, kad juos gali išvežti. Tėvelis, Petras Strelčiūnas, buvo savanoris. Kaip ir kiti, gavo 10 ha žemės, vertėsi kalvyste. Mama, Ona Švobaitė, augino daržoves. Šeima buvo neseniai pasistačiusi namą, augino 6 vaikus. Į namus ateidavo ir partizanai, ir stribai. Atrodė, niekam neužkliūva. Bet užkliuvo, užkliuvo naujas namas. Vos spėjo sunkvežimis išvažiuot, prisistatė kaimynai ir ėmė žymėti rąstus. Tas namas ir dabar stovi Kaune, Muravoj.
Šeima buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Mama pasakojo, kad laukiant pirklių, būrelis jaunimo uždainavo partizanų dainas ir, pasirodžius kareiviams, visi buvo suimti. Atgal negrįžo nė vienas. Sunku papasakot, ką patyrė šeima. Mamą iš pradžių paskyrė dirbt taigoje, tampyt medžių šakas. Vargino ne tik darbas, bet ir moškės. Veidai, rankos tuoj sutino, o ir patempti medžio šakas reikėjo sveikatos. Tada mamą paskyrė į fermą prižiūrėt veršiukų. Nuo mažens pažįstamas darbas Genutei labai patiko. Juokėsi, kad niekada iš veršiukų negavo uodega per veidą. Jaunimas ėmė organizuoti šokius, nes norėjosi dalį laisvo laiko praleisti smagiai. Šokiuose turėjo daug gerbėjų, o pati galėjo rinktis iš rimtų vyrų, tarp kurių buvo Ragauskas ir tėtis. Pasų neturėjo, bet iškėlė vestuves, kad visi žinotų apie naują šeimą. Po daugiau kaip dvejų metų atvažiavo kunigas, davė šliūbus, pakrikštijo visus vaikus. Gaila, bet krikšto pažymėjimas per tiek metų pasimetė. Pamiršom ir kunigo pavardę.
Sibire gyvenimas tampa įdomesnis. Išteka mamos sesuo Stanislava, veda mamos brolis Antanas. Taip 1956 m. gimstu aš, mano pusseserė Irena, pusbrolis Sigitas. Namuose girdisi vaikiškas čiauškėjimas. Tada sunkiai suserga mano močiutė ir miršta nuo pleurito. Laidojo šaltą Sibiro žiemą, siaučiant klaikiai pūgai. 1958 m. šeima amnestuojama. Kol susitvarko visus dokumentus, į Lietuvą grįžtam 1959 m. Tėtis reabilituojamas be teisės grįžti į Lietuvą. Mano prisiminimai iš Sibiro kuklūs. Atsimenu aukštus laiptus, dideles egles ir šiltą senelio kalvę. Vieną dieną mes su Algirdu įlindom į kalvėje stovinčią skrynią ir joje užmigom. Mama pasigedo mūsų, visur ieškojo, į paieškas įsijungė visas kaimas. Naršė po taigą. Ne juokas – dingo du vaikai. O mes išsimiegojom, pabudome ir grįžom namo. Visi ieško, o mes sėdim už stalo ir norim valgyti. Tiesa, tie aukšti laiptai buvo viso labo trys mediniai laipteliai, bet mažam vaikui kitaip atrodė.
1959 m. pavasarį tėvai į vagoną sukrauna visus savo daiktus, adresuotus į Kauną, ir grįžta Lietuvon. Beveik visi tie daiktai išlikę: dvi geležinės lovos su spyruoklėmis, didelis senelio rankom sukaltas medinis lagaminas, skrynia, vadinama „jaščiku“ ir „Singer“ siuvimo mašinos siuvamoji dalis. Stovas buvo užkastas sodyboje. Mama žinojo, kad namų nebėra, molinis tvartas buvo pradėjęs irti, kieme liko tik šulinys ir sodo obelys. Tėvai išsinuomojo tuščią sodybą netoli Turžėnų ir pradėjo gyventi Lietuvoje. Tėvelis negalėjo rasti darbo ir pradėjo galvoti apie persikraustymą į Kaliningradą.
Dar begyvenant Turžėnuose, gimė brolis Vytautas. Tėvai vaikus vadino Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais, taip pabrėždami, kad esame jų palikuonys. Nesirinko Viktorų, Vitalijų, Artiomų ir t.t. Tuo metu tėveliui gimė idėja: važiuoti į Bakšius pas dėdę Joną. Apie 1934–35 metus Jono ūkį turėjo parduoti varžytynėse. Senelis supirko visus Jono vekselius ir išgelbėjo ūkį. Kai aš prieš metus lankiausi Bakšiuose, anūkės Vilma ir Gintarija pasakojo, kad rado kažkokius dokumentus, kurių nesuprato.
Atvažiavę į Bakšius suprato, kad ūkį valdė ne dėdė, bet dėdienė, kuri puikiai išnaudojo pigią darbo jėgą. Tvarte atsirado dar dvi karvės, 4 paršiukai, 12 vištų. Tėvų pareiga buvo prižiūrėti ūkį, atlikti visus darbus. Už maistą ir nakvynę. Senelis Juozas buvo užmirštas, tik dėdienės brolis Daminas jai primindavo, kad Jurgio tėvas jiems visus šašus nukrapštė.
Tuo metu tėčio pusseserė Albina Plentaitė buvo paskirta mokytojauti į Prienų rajono Uosos pradinę mokyklą. Kadangi su ja turėjo dirbti vyras mokytojas, ji, vengdama apkalbų, pakvietė kartu gyventi ir tėvus. Per savo pažįstamus ji sugebėjo tėvus priregistruoti Prienų rajone. Tėtis įstojo į Ukmergės žemės ūkio technikumo mechanizacijos specialybę. Turiu atiduoti pagarbą tuometinio Kunigiškių kolūkio pirmininkui a.a. Antanui Vilkui. Jis pasiūlė mamai darbą Uosos bibliotekoje, o tėtį įdarbino vairuotoju. Gyvenimas įgavo šviesesnių spalvų. Uosa visam laikui liko pačia nuostabiausia vieta mano gyvenime. Nemunas, Degsnė, upeliai, tvenkinys, pievos, šiliukas, durpinės, kalneliai, nuostabi gamta, Savickienės liepos lieka gyvi mano atmintyje.
Pabaigt noriu mamos – Genovaitės Strelčiūnaitės-Plentienės eilėraščiu.

Lietuvai
Ne auksą, deimantus, o Lietuvą turėjau.
Ji – mano laimė, džiaugsmas ir kančia.
Visu gyvenimu susimokėti, 
Kad kada nors sugrįžčiau čia.

O, Lietuva, tu ir žemėlapyje mažytė,
Lašelis siautulingos Angaros.
Matau tave sušalusią sulytą
Ir įsisupusią piemens skaron.

Atnešiu tau gražiausią kalnų gėlę
Iš Sajanų kalnų prie Angaros.
Sugrįšiu aš iš kur negrįžta niekas,
Parplauksiu debesiu baisios audros.

Sugrįšiu iš tamsių miškų Igarkos,
Juose palikus kojas ir rankas.
O mano išsvajotoji Tėvyne,
Saulėta vizija ir pasaka sena.

Aš – tremtinė nuo pat galvos lig padų,
Išplėšta su šaknimis iš lizdo to brangaus
Nereikia man saldžiųjų serenadų,
Ilgiuosi lakštingalos už lango ant obels.

Aš – tremtinė lig ąžuolinio karsto,
Lig marmurinės plytos ant širdies.
Ir kaip dalia manoji nesileisti
Laiminga būsiu aš, jei tu, o Lietuva, gerai jauties.

Danutė Skaudickienė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas