Prienų kraštas XX amžiuje išaugino ne vieną žmogų, kurio vardas tapo žinomas toli už Lietuvos ribų. Tarp jų – poetė, rašytoja ir visuomenininkė Marija Černeckytė-Sims. Slapyvardis – Kapsų Aguona.
Marija Černeckytė-Sims gimė 1906 m. rugsėjo 30 d. Juodbūdžio kaime, Veiverių valsčiuje, gausioje dvylikos vaikų šeimoje, turėjo 4 brolius ir 7 seseris. Tėvai turėjo stambų ūkį. Marija mokėsi Mazūriškių pradžios mokykloje, vėliau – Virbalyje pas dėdę, kai kur teigiama, kad mokėsi ir Veiveriuose. Vėliau – Kauno „Pavasario“ gimnazijoje, mergaičių mokytojų seminarijoje. Dar mokydamasi gimnazijoje Marija pradėjo rašyti eilėraščius, bet jų niekam nerodė. Šis momentas jai pačiai buvo svarbus – poezija tapo visą gyvenimą lydėjusiu saviraiškos būdu.
1927 m. rudenį Marija ištekėjo už iš Amerikos į Lietuvą atvykusio Baltrumo Aukščiūno. 1928 m. rugpjūčio 19 d. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur prasidėjo naujas jos gyvenimo etapas. Apsigyveno Detroite. Ten antrą kartą ištekėjo už daktaro Jono Sims-Šimoliūno.
Atvykusi į Ameriką Marija pateko į visiškai kitokią aplinką. Apie savo gyvenimą Amerikoje ji yra pasidalinusi atsiminimais, kurie buvo publikuoti žurnale „Karys“: „Atvažiavau į Ameriką 1928 m. vasarą. Pradžioje atrodė čia viskas gera ir gražu, nors ir liūdna, nes atvykau iš mokyklos suolo pas senesnės kartos lietuvius, kurie šį kraštą pasiekė dar prieš I Pas. Karą. Pirmuosius mėnesius teko praleisti pas tokius lietuvius, kurie nors buvo man geri, bet visą laiką peikė Lietuvą ir jos valdžią. Tas mane labai įskaudino. Dažnai, pasislėpusi nuo jų, verkdavau. Vėliau iš ten išsikėlėm“.
Amerikoje ji susidūrė su kalbos barjeru, todėl lankė anglų kalbos kursus, susidūrė ir su sunkumais ieškant darbo ir su netrukus prasidėjusia Didžiąja depresija.
Jos atsiminimuose išliko gyvas to meto Detroito vaizdas: prie fabrikų vartų stovinčios ilgos eilės žmonių, laukiančių bet kokio darbo. „Prasidėjo didžioji Amerikos depresija. Šimtai tūkstančių žmonių buvo paleisti iš darbų. Prie dirbtuvių vartų stovėdavo ilgiausios eilės žmonių bedarbių. Jųjų tarpe ir aš“, – savo atsiminimuose rašė Marija. Šie prisiminimai svarbūs ne tik kaip asmeninis pasakojimas. Jie leidžia iš arti pamatyti lietuvių imigrantų gyvenimą XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos ir ketvirtojo dešimtmečio pradžios Amerikoje. „Stovėdavome eilėse kasdien ištisus mėnesius. Kiti atsinešdavo užkandžių ir stovėdavo per naktį, kad kitą rytą būtų pirmutiniai. Stovėdavom ir vildavomės, kad gal nusišypsos laimė. Kartais keletą priimdavo, tačiau kiek padirbėjus vėl atleisdavo“, – pasakojo Marija.
„Miesto savivaldybės pašalpą gauti būdavo sunku, nes jos prašančių buvo labai daug. Viengungiai ir žmonės, be mažų vaikučių, jos negalėjo gauti. Visai badaujantiems buvo valdžios ir privačių labdaros draugijų įsteigtos valgyklos, kur gaudavo duonos gabalėlį ir sriubos bliūdelį. Ir prie tų valgyklų stovėdavo ilgiausios eilės išalkusių žmonių“.
Tuomečiai sunkumai palietė didžiąją dalį žmonių. „Didžiuma bankų užsidarė ir žmonių santaupos dingo. Bankrotas neturtėliams, bankrotas ir turtingiesiems. Buvo net tokių, kurie nusižudė. Daugelis nustojo namų, nes negalėjo mokėti mėnesinių ratų. Finansų kompanijos ar dar veikiantieji bankai, palaukdavo kelis mėnesius, o po to išmesdavo į gatvę. Neretai, einant gatve, tekdavo matyti ant šaligatvio sukrautus baldus, o ant jų sėdinėjančius šeimų narius. Taip pat vargo ir lietuviai. Daugelis prarado namus, daugelis net norą gyventi. Žmonės pradėjo girtuokliauti ir iš nuobodumo kortuoti. Tais laikais degtinė buvo uždrausta, tad gėrė naminę. Specialistai gamindavo ją labai pigiai iš visokių atmatų ir muilui gaminti akmenėlio. Daugelis užsinuodijo. Keletas lietuvių nuo tokios degtinės mirė…“.
Iš Marijos atsiminimų aišku, kad gyvenimas Amerikoje nebuvo lengvas, bet ji visomis išgalėmis stengėsi padėti aplinkiniams. Dirbo JAV lietuvių kultūrinėse, visuomeninėse ir šelpimo organizacijose, lankė vakarinius anglų kalbos kursus, mokė lietuvių kalbos senųjų lietuvių vaikus ir aktyviai įsitraukė į lietuvių visuomeninį gyvenimą. Ji priklausė Lietuvių Dukterų draugijai prie Šv. Jurgio parapijos, kur ėjo pirmininkės ir sekretorės pareigas, dalyvavo choro veikloje, mokė tautinių šokių, taip pat aktyviai veikė Amerikos Lietuvių Romos katalikių moterų sąjungos 54-ojoje kuopoje. Bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje.
Po Antrojo pasaulinio karo Marija rūpinosi lietuvių pabėgėlių atvykimu į JAV. Jai mirus, 1985 m. JAV Kongreso leidinyje senatorius Carl Levin, kalbėdamas apie Marijos atminimą, pabrėžė jos indėlį padedant lietuviams įsikurti Jungtinėse Valstijose. Kongreso įraše nurodoma, kad 1946–1956 m. Marija ir jos vyras dr. Jonas Sims padėjo daugiau kaip 40 lietuvių šeimų atvykti į JAV, bendradarbiaudami su Raudonuoju Kryžiumi ir kitomis tarptautinėmis labdaros organizacijomis. Atvykusiems žmonėms jie suteikdavo ir laikiną prieglobstį savo namuose. Ji padėjo žmonėms, kurie, kaip ir ji pati kadaise, turėjo pradėti naują gyvenimą svetimame krašte. 1943 m. tapo pirmąja Detroito lietuvių organizacijų centro pirmininke.
Po antrojo vyro dr. Jono Sims mirties Marija ir toliau aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime, kūrė ir bendradarbiavo spaudoje, tapo Stasio Butkaus šaulių kuopos nare. Buvimas šaule jai priminė jaunystę ir brolius. 1967 m. žurnale „Karys“ ji pati pasakojo apie savo šeimos ryšį „su šauliška veikla“. Ji prisiminė, kaip seserys kartu su broliais rengdavo vakarėlius, deklamuodavo, vaidindavo, ruošdavo vaišes. Marija Sims už visuomeninę ir šaulišką veiklą buvo apdovanota Šaulių žvaigždės ordinu.
Marijos Černeckytės-Sims kūryba. Visą laiką gyvendama JAV, Marija rašė eilėraščius. Būtent Amerikoje Marijos kūrybinis balsas tapo labiau pastebimas. Jos eilėraščiai buvo spausdinami įvairiuose lietuvių išeivijos leidiniuose, o gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su dviem pasauliais – gimtąja Lietuva ir JAV lietuvių išeivija. Jos kūryboje ir visuomeninėje veikloje nuolat sugrįždavo tėvynės, vaikystės, šeimos, motinos, ilgesio ir Lietuvos likimo temos.
Pirmoji Marijos Černeckytės-Sims poezijos knyga buvo „Eilėraščiai iš užjūrio“, 1939 m., prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, išleista Lietuvoje. Knygą ji pasirašė Kapsų Aguonos slapyvardžiu.
Po Antrojo pasaulinio karo jos kūrybinis gyvenimas tapo intensyvesnis. 1948 m. Brukline pasirodė antrasis rinkinys „Mano dainos“. Knygos pasirodymas buvo reikšmingas jos kūrybinio kelio etapas, o jos poezija netrukus buvo plačiau aptariama išeivijos spaudoje.
Tačiau svarbiausiu jos kūrybos leidiniu tapo 1959 m. Čikagoje, „Tėviškėlės“ spaustuvėje, 500 egzempliorių tiražu išleistas didelės apimties eilėraščių rinkinys „Ant kryžkelių senų“. Šiame rinkinyje buvo sutelkta didelė dalis iki tol JAV kurtos ir publikuotos poetės kūrybos, todėl leidinys tapo svarbiu jos literatūrinio palikimo šaltiniu. Jame susipina lietuviška autorės kilmė, merginos iš Veiverių krašto ir jos, kaip emigrantės, literatūrinis balsas Amerikoje. Pavadinimas „Ant kryžkelių senų“ simboliškai išreiškia visą rinkinį persmelkiančias išsiskyrimo, atminties ir ilgesio temas.
1971 m. Klivlende buvo išleistas ir antrasis, papildytas „Ant kryžkelių senų“ leidimas, kurį redagavo V. Alantas. Knygoje buvo 296 puslapiai. Antrojo leidimo pradžioje buvo įdėta plati, beveik 40 puslapių, V. Alanto apybraiža apie poetės gyvenimą ir kūrybą. Joje pateikta biografinė medžiaga, šeimos istorija, nuotraukos. Šis tekstas šiandien yra svarbus šaltinis norint atkurti Marijos Černeckytės-Sims gyvenimo kelią. Rinkinys atskleidžia pagrindines poetės kūrybos temas – Lietuva, tėviškė, šeima, motina, tremtis, emigranto ilgesys, žmogaus likimas ir Lietuvos kančia. Knygoje parašytas ir palinkėjimas poetei: „Linkime Marijai Sims-Černeckytei, net per kelis dešimtmečius svetimame krašte išsaugojusiai savo širdyje karštą tėvynės meilę, nenumesti nei poetės lyros, nei žurnalistės plunksnos ir dar ilgai dirbti visuomeninėje veikloje“.
Literatūros kritikas P. Naujokaitis, vertindamas knygą, pastebėjo, kad ypač svarbią vietą joje užima patriotiniai ir nostalgijos pilni eilėraščiai. Poetė dažnai grįždavo mintimis į Lietuvą, pas motiną, artimuosius, į prarastą tėvynę.
Muziejininkė
Kristina Pažėrienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).