Marija Černeckytė-Sims – iš Juodbūdžio į Amerikos lietuvių kultūros pasaulį (II)

1972 m. lietuvių visuomenės veikėjas, buvęs Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas, rašytojas ir publicistas K. Milkovaitis, recenzuodamas knygą „Ant kryžkelių senų“, pabrėžia, kad Marija buvo ir išliko „kaimo dukra“. Jis rašė: „Knygoje apie 220 eilėraščių, vadinasi, apstu medžiagos susidaryti apytikrę nuomonę apie poetės kūrybą. Pirmą abejingumo įspūdį greit išsklaido netikėtumas, nes poetė, kaip laisvas padangių vyturys dainuoja savo buities dainą, be jokių ypatingų pastangų, ar pretenzijų įtikti reikalaujančiam skaitytojui. Jei sutikti su posakiu, jog poezija yra muzika išreikšta žodžiais, tai greit įsitikini, kad M. Sims lyrikoje apstu grožinės simfonijos akordų. Kaip kiekvienam kūriny, taip ir eilėraštyje atsispindi kūrėjo-poeto siela. Kūriniui žaliavą iškasęs iš išgyvenimų pilnos sielos, savo pašaukimą bei intelektą panaudojęs kaip menininko įrankį, poetas tašo, dailina kol išbaigia kūrinį; baigtame kūrinyje atsispindi sielvartas, džiaugsmas, tikėjimas, meilė, ilgesys… M. Sims kūryboje, kaip veidrody, stipriai atsispindi tie sielos išgyvenimai. Jos kūryboje yra daugiau skausmo, nei džiaugsmo“.
Anot V. Alanto, „Mariją Sims būtų galima pavadinti mūsų liaudies poete. Paliekant betgi didiesiems rašyto žodžio žinovams nustatyti jos vietą mūsų eiliuotoje literatūroje, saugu yra tvirtinti, kad lietuvių poetų skalėje Marijos Sims reikėtų ieškoti kažkur tarp Strazdelio ir Maironio“.
Marijos Černeckytės-Sims kūryba. Visą laiką gyvendama JAV, Marija rašė eilėraščius. Būtent Amerikoje Marijos kūrybinis balsas tapo labiau pastebimas. Jos eilėraščiai buvo spausdinami įvairiuose lietuvių išeivijos leidiniuose, o gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su dviem pasauliais – gimtąja Lietuva ir JAV lietuvių išeivija. Jos kūryboje ir visuomeninėje veikloje nuolat sugrįždavo tėvynės, vaikystės, šeimos, motinos, ilgesio ir Lietuvos likimo temos.
Pirmoji Marijos Černeckytės-Sims poezijos knyga buvo „Eilėraščiai iš užjūrio“, 1939 m., prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, išleista Lietuvoje. Knygą ji pasirašė Kapsų Aguonos slapyvardžiu.
Po Antrojo pasaulinio karo jos kūrybinis gyvenimas tapo intensyvesnis. 1948 m. Brukline pasirodė antrasis rinkinys „Mano dainos“. Knygos pasirodymas buvo reikšmingas jos kūrybinio kelio etapas, o jos poezija netrukus buvo plačiau aptariama išeivijos spaudoje.
Tačiau svarbiausiu jos kūrybos leidiniu tapo 1959 m. Čikagoje, „Tėviškėlės“ spaustuvėje, 500 egzempliorių tiražu išleistas didelės apimties eilėraščių rinkinys „Ant kryžkelių senų“. Šiame rinkinyje buvo sutelkta didelė dalis iki tol JAV kurtos ir publikuotos poetės kūrybos, todėl leidinys tapo svarbiu jos literatūrinio palikimo šaltiniu. Jame susipina lietuviška autorės kilmė, merginos iš Veiverių krašto ir jos, kaip emigrantės, literatūrinis balsas Amerikoje. Pavadinimas „Ant kryžkelių senų“ simboliškai išreiškia visą rinkinį persmelkiančias išsiskyrimo, atminties ir ilgesio temas.
1971 m. Klivlende buvo išleistas ir antrasis, papildytas „Ant kryžkelių senų“ leidimas, kurį redagavo V. Alantas. Knygoje buvo 296 puslapiai. Antrojo leidimo pradžioje buvo įdėta plati, beveik 40 puslapių, V. Alanto apybraiža apie poetės gyvenimą ir kūrybą. Joje pateikta biografinė medžiaga, šeimos istorija, nuotraukos. Šis tekstas šiandien yra svarbus šaltinis norint atkurti Marijos Černeckytės-Sims gyvenimo kelią. Rinkinys atskleidžia pagrindines poetės kūrybos temas – Lietuva, tėviškė, šeima, motina, tremtis, emigranto ilgesys, žmogaus likimas ir Lietuvos kančia. Knygoje parašytas ir palinkėjimas poetei: „Linkime Marijai Sims-Černeckytei, net per kelis dešimtmečius svetimame krašte išsaugojusiai savo širdyje karštą tėvynės meilę, nenumesti nei poetės lyros, nei žurnalistės plunksnos ir dar ilgai dirbti visuomeninėje veikloje“.
Literatūros kritikas P. Naujokaitis, vertindamas knygą, pastebėjo, kad ypač svarbią vietą joje užima patriotiniai ir nostalgijos pilni eilėraščiai. Poetė dažnai grįždavo mintimis į Lietuvą, pas motiną, artimuosius, į prarastą tėvynę.
1972 m. lietuvių visuomenės veikėjas, buvęs Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas, rašytojas ir publicistas K. Milkovaitis, recenzuodamas knygą „Ant kryžkelių senų“, pabrėžia, kad Marija buvo ir išliko „kaimo dukra“. Jis rašė: „Knygoje apie 220 eilėraščių, vadinasi, apstu medžiagos susidaryti apytikrę nuomonę apie poetės kūrybą. Pirmą abejingumo įspūdį greit išsklaido netikėtumas, nes poetė, kaip laisvas padangių vyturys dainuoja savo buities dainą, be jokių ypatingų pastangų, ar pretenzijų įtikti reikalaujančiam skaitytojui. Jei sutikti su posakiu, jog poezija yra muzika išreikšta žodžiais, tai greit įsitikini, kad M. Sims lyrikoje apstu grožinės simfonijos akordų. Kaip kiekvienam kūriny, taip ir eilėraštyje atsispindi kūrėjo-poeto siela. Kūriniui žaliavą iškasęs iš išgyvenimų pilnos sielos, savo pašaukimą bei intelektą panaudojęs kaip menininko įrankį, poetas tašo, dailina kol išbaigia kūrinį; baigtame kūrinyje atsispindi sielvartas, džiaugsmas, tikėjimas, meilė, ilgesys… M. Sims kūryboje, kaip veidrody, stipriai atsispindi tie sielos išgyvenimai. Jos kūryboje yra daugiau skausmo, nei džiaugsmo“.
Anot V. Alanto, „Mariją Sims būtų galima pavadinti mūsų liaudies poete. Paliekant betgi didiesiems rašyto žodžio žinovams nustatyti jos vietą mūsų eiliuotoje literatūroje, saugu yra tvirtinti, kad lietuvių poetų skalėje Marijos Sims reikėtų ieškoti kažkur tarp Strazdelio ir Maironio“.
Marijos kūryba buvo ne tik skaitoma, gyvavo ne tik knygų puslapiuose. JAV Kongreso 1985 m. gegužės 14 d. įraše, skirtame jos atminimui, pažymima, kad ji išleido tris poezijos knygas, o daug jos eilėraščių buvo paversti muzikiniais kūriniais.
K. Milkovaitis rašė: „Nors JAV išgyvenus kone 45 metus, Marijos Sims tėvynės ilgesys – jaudinantis. Jis pasipila popieryje tokiu stiprumu, kokį tik lietuvė šaulė-poetė begali išreikšti“, ir pateikia šį poetės eilėraštį:
„Tiesiu rankas į tave šaukiančią ir nelaimingą,
Ir savo širdį siunčiu tau vienai.
Tėvyne mano, protėvių žemele,
Tik tau, tik tau aš šiandien gyvenu!
…
Tiesiu rankas, tiesiu per vandenyną,
Ir tavo atdūsius krūtinėje jaučiu!
Kam palikau?… Kam palikau tave, Tėvyne?
Nėra dienų, ak, nėra man čia…“
Marija Černeckytė-Sims mirė 1985 m. balandžio 9 d. Grosse Pointe Farms miestelyje Mičigano valstijoje, netoli Detroito. Atsisveikinti su poete susirinko lietuvių bendruomenės organizacijų atstovai, giminės ir draugai. Buvo palaidota Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse šalia vyro. Spaudoje buvo prisiminta ne tik jos kūryba, bet ir ilgametė visuomeninė veikla.
Marijos Černeckytės-Sims svarba slypi ne vien jos eilėraščių meninėje vertėje. Jos kūryba yra ir istorinis liudijimas apie lietuvį išeivį, kuris gyvendamas toli nuo tėvynės stengėsi išsaugoti kalbą, atmintį ir Lietuvą savyje. O jos istorija prasidėjo visai čia pat – Juodbūdyje, Veiverių krašte. Tad Marija Černeckytė-Sims buvo moteris, kurios gyvenimo kelias sujungė gimtąjį Juodbūdžio kaimą Veiverių krašte ir platų Amerikos lietuvių kultūros pasaulį.
Muziejininkė
Kristina Pažėrienė

https://partizanai.org/karys-1972m-5-6/6157-kronika
https://www.prienai.lt/savivaldybe/veiklos-sritys/seniunijos/veiveriu-seniunija/
https://laiskailietuviams.lt/failai/kopijos/1972-2-vasaris.pdf 67psl.
https://partizanai.org/karys-1972m-1-2/6118-saule-tremtyje

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas