Nematomas, bet iki šiol nepamirštas…

Šių metų Europos paveldo dienų tema „Kultūros paveldas: saugok, puoselėk, atgaivink“ birštoniečius ir kurorto svečius pakvietė į Birštono paveldo pažinimui skirtą renginį ir diskusiją „Nematomas, bet nepamirštas. Kaip saugosime ir puoselėsime Birštono „Banginuko“ istoriją šiandien ir rytoj?“

Prisiminė Banginuko sukūrimo, šlovės ir dingimo istoriją
Garsusis banginio formos, maždaug 7 m ilgio ir 1,7 m aukščio betoninis ledlaužis nuo lyčių sangrūdų saugojo Vytauto kalno papėdėje tryškusį mineralinio vandens šaltinį „Viktorija“ (vėliau pervadintą „Vytauto“ šaltiniu). Jis visam laikui paniro į Nemuną 1959 metais, kuomet, pastačius Kauno hidroelektrinę, vandens lygis upėje pakilo daugiau nei 3 metrus. Tačiau išlikę pasakojimai apie jį, senos fotografijos, banginuko simbolio naudojimas reprezentaciniais tikslais, kuriamos legendos neleidžia pamiršti šios kadaise miestui ir žmonėms svarbios skulptūros – mineralinio vandens fontano. Ne kartą svarstyta, galbūt ledlaužį-skulptūrą reikėtų iškelti ant kranto, bet ar tai įmanoma? Diskusijos apie tolimesnį Banginuko likimą suintensyvėjo po to, kai 2025 m. rugsėjį Klaipėdos universiteto mokslininkės dr. Elenos Pranckėnaitės vadovaujama archeologų komanda Nemuno dugne surado ir pažymėjo paskendusios skulptūros buvimo vietą.
Būtent naujausi archeologiniai tyrinėjimai, siūlymai artėjant ledlaužio-skulptūros šimto metų sukakčiai įamžinti Banginuką, paskatino Birštono muziejaus direktorių Simoną Matulevičių šiai temai skirti daugiau dėmesio. Rugsėjo 26 dieną į viešbutį „Lajos“ pakviestiems Birštono savivaldybės, Klaipėdos universiteto, kurorto bendruomenės, istorijos, meno ir kitų sričių atstovams jis pristatė gausiai archyvinėmis fotografijomis iliustruotą Banginuko istoriją – jo panirimo aplinkybes, sovietmečio bandymus atrasti jo vietą ar net ištraukti iš vandens bei praėjusiais metais atliktų povandeninių archeologinių tyrimų rezultatus.
S. Matulevičiaus teigimu, ledlaužio-banginuko skulptūros idėjos autorius buvo žinomas tarpukario inžinierius ir architektas Rytis Romanas Steikūnas, taipogi suprojektavęs Raudonojo Kryžiaus gydyklas ir Kurorto valdybos pastatą Birštone. Pagal jo sumanymą šaltinis 1928 m. buvo aptaisytas betonu, iš kurio suformuota banginio formos žuvis. Pro jos gerklę buvo pravestas vamzdelis, kuriuo iš uždengto vandens rezervuaro tekėjo mineralinis vanduo. Sutvarkyta, pritaikyta lankymui jos aplinka, į panemunę vedė kelias. Šalia šaltinio turėjo būti pastatyta ir nauja, daugiau nei 20 tūkst. litų vertės biuvetė, tačiau šis sumanymas neįgyvendintas dėl lėšų stokos.
Mineralinis vanduo iš šio šaltinio buvo semiamas į statines ir vežamas į gydyklas ar išpilstymui pramoniniu būdu. Anot S.Matulevičiaus, pradžioje (red. apie 1924 metus) mineralinis vanduo į butelius buvo išpilstomas Kaune, „Metropolio“ viešbutyje, vėliau – Prienuose, vėliau pastatyta specializuota išpilstymo gamykla pačiame Birštone.
Kurorte mėgęs lankytis rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas šaltinio vandenį vadino Vytauto kalno ašarėlėmis. Galbūt ši aplinkybė, o galbūt 1930 metais minėtos LDK Vytauto mirties 500-osios metinės turėjo įtakos „Viktorijos“ šaltinio perkrikštijimui į „Vytauto“ šaltinį. Minima, kad šia proga buvo surengtos ir tam tikros apeigos, tačiau jų aprašymo nerasta.

Simbolis reprezentuoja Birštoną
Ilgiau nei du dešimtmečius skulptūra-ledlaužis Banginukas buvo miestiečių, kurorto svečių ir poilsiautojų populiaria traukos, fotosesijų, mineralinio vandens degustavimo vieta, čia fotografavo ir vizualiniu tautos metraštininku vadinamas legendinis fotografas, etnografas ir kraštotyrininkas Balys Buračas. Muziejaus direktorius parodė nemažai tarpukario ir vėlesnių nuotraukų iš muziejaus fondų ar kitų šaltinių.
Jo teigimu, Banginuko tema buvo išplėtota ženkliukų, įvairių suvenyrų gamyboje, o, atkūrus šalies nepriklausomybę, fantastinė auksinė žuvis, tapatinama su banginiu, buvo pavaizduota ir Birštono miesto herbe. Pernai Birštonas šventė savo herbo sukūrimo trisdešimtmetį. Pasak S.Matulevičiaus, pasaulyje yra ir daugiau miestų, savo herbuose turinčių pavaizduotą banginį. Skirtingai nei Birštonas, šie miestai turi stiprų ryšį su jūra arba yra susiję su banginių medžiokle.

Atlikti archeologiniai tyrimai, vieta lokalizuota…
Muziejaus direktorius atkreipė dėmesį į Birštono Banginuko fenomeną – nors jis dešimtmečius nematomas, bet iki šiol nėra nepamirštas.
Iki šiol visuomenėje kurstomos diskusijos, gal reikėtų jį iškelti? Iki šiol neslopstantis susidomėjimas praeities simboliu paskatino pradėti profesionalius Nemuno dugno žvalgymus, kad būtų galima lokalizuoti užlieto ledlaužio-skulptūros buvimo vietą, o jei pasiseks – įvertinti ir jo būklę.
Istorikams nepakanka žinoti, kur preliminariai, pagal gyventojų parodymus, gali būti dominantis objektas. Reikia archeologinių tyrimų, kuriais būtų tiksliai nustatyta jo vieta. Todėl, pasak S.Matulevičiaus, buvo susisiekta su Klaipėdos universiteto specialistais, gauti reikalingi leidimai upės žvalgymui, atlikti tyrimai, užfiksuota esama situacija, parengta ataskaita, ši medžiaga taps atskaitos tašku ateities tyrinėjimams. Joje esanti rekomendacija galbūt paskatins įtraukti šį objektą į nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių sisteminį sąrašą.
Povandeniniuose kultūros paveldo tyrinėjimuose besispecializuojanti Klaipėdos universiteto mokslininkė dr. Elena Pranckėnaitė atsakė į renginio dalyvių klausimus apie tai, kokiu būdu buvo nustatyta tiksli Banginuko vieta, kaip tapo žinoma, kad tai tikrai jis, o ne akmenų sankaupa ar anomalija upės dugne.
Specialistė nuramino, kad skulptūra tebestovi Nemune, ten pat, kur ir nuskendo. Kadangi metams bėgant aplinka keičiasi, liudininkus apgauna atmintis, tyrinėjimų metu buvo pasitelkti įprasti povandeniniams tyrimams metodai, naudojant šoninės apžvalgos sonarą, skenuojantį vandens telkinio dugną. Tiesa, pasak dr. E.Pranckėnaitės, dėl prasto matomumo, susikaupusio storo ir tiršto sluoksnio dumblo, išplitusių švendrių, Banginuko paviršiaus taip ir nepavyko užfiksuoti vizualiai. Jos teigimu, paieškas susiaurino rastos 1944–1945 metų aeronuotraukos, kuriose matomas šaltinio link vedantis kelias ir pats Banginukas. Turint tikslias skulptūros koordinates, kietas jos pagrindas, ledlaužio forma, galimai ir šalia išlikusi išbetonuota tuščiavidurė biuvetė buvo užčiuopti badant smaigais. KU mokslininkė akcentavo, kad archeologai neturi abejonių dėl dominančio objekto lokalizacijos. Nors prieš tai vykusių tyrinėjimų, kurie kilo iš privačios iniciatyvos, metu, buvo pažymėta kita galima Banginuko buvimo vieta, esanti keliais metrais toliau, pasak dr. E.Pranckėnaitės, peršasi mintis, jog šiuo atveju sonaro duomenys galėjo būti iššifruoti netiksliai.
Birštone kuriančio skulptoriaus Andriaus Lik įsitikinimu, skulptūra tebėra upės dugne, maždaug prieš keturis dešimtmečius jis savo akimis matė Banginuko galvą, išnirusią iš nusekusio Nemuno. Mokslininkų, narų nuomone, tyrimų rezultatais neabejoja ir Birštono savivaldybės administracijos direktorė Jovita Tirvienė. Birštono savivaldybė buvo įtraukta į Banginuko paieškos procesą, nuo pat pradžios domėjosi, buvo informuojama apie tyrimų eigą.

…o kas toliau?
Anot muziejaus direktoriaus S.Matulevičiaus, žiniasklaida skambiomis antraštėmis apie Banginuko suradimą sukūrė Birštonui reklamą, tačiau šis dėmesys paskatino kelti klausimus. Vienas jų – kaip, radus Banginuką, reikėtų elgtis toliau?
J.Tirvienės teigimu, banginuko simbolis yra labai svarbus kurorto viešajame gyvenime, Vasario 16-osios apdovanojimuose, įstaigų veiklose, edukacijose, gatvių puošyboje, renginiuose, reprezentacinėje atributikoje ir kt. Ne mažiau svarbu, lokalizavus Banginuką, jį kaip nors paženklinti. Jos svarstymu, dėl ketinimų tai padaryti upėje kiltų keblumų, nes Nemunas yra Vidaus vandenų kelių direkcijai priklausantis vandens kelias, taipogi patenka į saugomą kultūros paveldo teritoriją, joje rasta saugomų augalų ir gyvūnų rūšių. Kita vertus, dumblu užneštoje upės vagos dalyje sumanymą būtų sunku techniškai realizuoti. Visgi, pasak jos, šiuo klausimu diskutuojama, yra idėjų – nuo realiai įgyvendinamų iki labai ambicingų. J.Tirvienė mano, kad po diskusijų pavyks surasti geriausią sprendimą.
Į Banginuko įamžinimo idėjų paiešką įsitraukę renginio dalyviai taipogi pasiūlė įdomių minčių. Pavyzdžiui, sukurti lankytojams prieinamas vizualizacijas, skaitmeninį, iliustruotą Banginuko istorijos pateikimą krante; aptverti Banginuko vietą, išsiurbti vandenį ir dumblą, kad būtų atskleistas paslapties šydas, ir bent vieną sezoną visi norintieji jį galėtų išvysti. Ne vienas birštonietis, ko gero, norėtų, kad Banginukas būtų iškeltas į sausumą (ankstesnis bandymas baigėsi nesėkme), tačiau specialistai pataria to nedaryti, nes nėra aišku, kokia Banginuko būklė. Anot jų, skulptūra paprasčiausiai gali subyrėti.
Birštono savivaldybėje sudaryta laikinoji darbo grupė Birštono kurorto atminties įamžinimui, jos nariai aptarė ir Banginuko likimą, svarstytos jo įamžinimo idėjos. Grupės narys birštonietis Eladijus Kirijanovas supažindino su vienu iš siūlymų – netoli Banginuko buvimo vietos krante esančioje aikštelėje atkartoti skulptūrą. Prie jos būtų galima fotografuotis, šalia pastatyti lentelę su QR kodu, o ten, kur paniręs Banginukas, įrengti fontano čiurkšlę.
Tačiau, pasak jo, ir kitos įdomios, dėmesio vertos, originalios idėjos gali rasti pritaikymą. Banginuko skulptūros viziją realizuoti patikėta birštoniečiui A.Lik. Skulptoriaus manymu, naujasis Banginukas galėtų būti daugiau nei metro ilgio, bronzinis, pastatytas ant akmens, prie tako, vedančio Nemuno link, kur vandenyje paniręs originalas. Tikėtina, ši skulptūra taptų gyventojų ir turistų susidomėjimo objektu, galbūt netgi reikėtų atkurti ir mineralinio vandens biuvetę, iš kurios trykštų vanduo.
Renginio dalyviai buvo pakviesti kartu su istoriku S.Matulevičiumi pasivaikščioti promenada, nuo Nemuno kranto pažvelgti į vietą, kur aptiktas Banginukas, įsivaizduoti, kaip į gamtinę aplinką įsilietų praeities simbolio įamžinimo pasiūlymai.
Dalė Lazauskienė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas