Pasitikėti Dievo valia arba kai pats gyvenimas tampa pamokslu

Ne vieno Šventojo pamokslai yra išleisti, juos galime skaityti, jais vadovautis, o Palaimintojo Teofiliaus Matulionio pats gyvenimas yra pamokslas. Tokią mintį išsinešė turbūt kiekvienas, dalyvavęs birštoniškės humanitarinių mokslų daktarės, teologės, muziejininkės Romos Zajančkauskienės knygos „Dieviškųjų dorybių žmogus. Palaimintasis Teofilius Matulionis“ sutiktuvėse rugpjūčio 22-ąją Birštono kurhauze. Apie knygą plačiau rašyta „Gyvenimo“ laikraščio liepos 10 dienos numeryje.
Renginio moderatorius, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas, daktaras Andrius Gudauskas pokalbį su knygos autore pradėjo klausimu, kodėl knyga apie Palaimintąjį skiriama kaip padėka tėvams. Atsakymas paprastas: dėkingumo tėvams moko ir vyskupas. Užaugęs gausioje ūkininkų šeimoje, jis brangino artimųjų palaikymą, nuolatos jautė jiems dėkingumą – tai matyti atsiminimuose, laiškuose.
Knygos sutiktuvėse dr. Roma Zajančkauskienė atskleidė ryškiausius Teofiliaus Matulionio kankinystės epizodus ir jų liudijimus, vyskupo bylos, saugomos Rusijoje, Sankt Peterburgo KGB archyve, reikšmę. Iš sunkiai prieinamo archyvo, įveikus ne vieną kliūtį, Romai pavyko parsivežti keletą bylos lapų kopijų. Tai buvo svarbu ne tik teologiniams tyrinėjimams, bet ir labai padėjo Palaimintojo beatifikacijos bylai. 2007 m. Roma Zajančkauskienė tapo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos bylos eksperte, 2024-aisiais ji paskirta Palaimintojo kanonizacijos bylos vicepostulatore.
Vyskupo moto „Per crucem ad astra“ („Per kryžių į žvaigždes“) Teofilius Matulionis bylojo pačiu savo gyvenimu. O jo pasirinktas herbas (jis matomas knygos viršelyje) su trimis kryžiais turėjo reikšti tris svarbesnius gyvenimo etapus: mokslo metus, kunigystę ir vyskupavimo laiką. Tačiau pats palaimintasis Teofilius kitaip apibūdina savo kaip vyskupo herbo reikšmę: jis tris kartus sėdėjo kalėjime. Dr. Roma Zajančkauskienė pastebėjo, jog svarbu suprasti, kad Palaimintasis neieškojo kančios, jis tik pasitikėjo Dievo valia, sunkiausiomis sąlygomis išliko ramus ir savo tikėjimu stiprino greta esančius. Jo kankinystė, pasitikėjimas Aukščiausiuoju primena ne tik dieviškąsias dorybes: tikėjimą, viltį, meilę, bet ir mūsų dienomis vis rečiau sutinkamas žmogaus savybes: kuklumą ir nuolankumą.
Į knygą dr. Roma Zajančkauskienė sudėjo ne tik kelis dešimtmečius rinktas žinias – ir meilę, tikėjimą, pasitikėjimą. Palaimintasis Teofilius jai seniai tapo savu, artimu, tarsi šeimos nariu, kuris visada padės ir užtars. Nepasitraukti, o kančią priimti ir ją ištverti – to mus moko vyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimas. Norisi pritarti už knygą dėkojusiam Birštono savivaldybės vicemerui Edvardui Citvarui: tokios pamokos mums labai reikalingos. O kad nepamirštume Teofiliaus Matulionio ir dažniau jaustume jo buvimą greta, klebonas monsinjoras Rimvydas Jurkevičius priminė, jog kuria Palaimintojo šeimų maldos grupę. Be to, vieną Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios altorių po restauracijos ketinama pavadinti palaimintojo Teofiliaus Matulionio vardu.
Dr. Roma Zajančkauskienė, prisimindama žmones, paskatinusius tyrinėti Palaimintojo gyvenimą, sudariusius tam darbui sąlygas, išsitarė, jog nekėlė sau tikslo parašyti knygą. Manykime, kad tokia buvo Dievo valia ir padėkokime už ją. O gal tai vyskupo Teofiliaus Matulionio moto patvirtinimas: per kryžių į žvaigždes.
Genovaitė