Nepritapusi, bet talentinga ir išdidi (III)

Pradžia „Gyvenimo“ nr. 58 ir 60

Jonas Laurinavičius, žurnalistas

Su mūza už parankės
Kadangi abiejų Danutės Zieniūtės knygų tiražai palyginti maži – „Mėlynos paukštės“ – 350 egz., „Nedaug iš gyvenimo paėmiau“ – 300 egz., tai jau dabar – po 15 metų – jos bibliografinės retenybės, ilgai teko jų ieškoti, retam skaitytojui jos žinomos. Šio rašinio apimtis neleidžia pateikti kiek didesnio Danutės Zieniūtės eilėraščių rinkinėlio, tad apsistoju tik ties parinktomis eilutėmis, posmais iš knygos „Nedaug iš gyvenimo paėmiau“.
Aš noriu saulės ir nakties virš žemės,
Žvaigždžių akių ir pjautuvo šviesaus
Mėnulio jauno, na, tegul ir seno.
Ir amžinai ilgėsiuosi žmogaus…
Akių šviesos, gerų švelnių jo rankų,
Karštos širdies, jo darbo ir dainos…
Ateik, ateik – gyvenimą pralenksim,
Juk jis tik kartą būna visas mūs!
„Savo mūzai“ (110 p.)
Aš noriu amžiams sąjungos laimingos.
Tiktai draugystė su tavim – jėga…
Tik per tave aš liksiu nemirtinga,
Jei nublokš pakilusi audra.
„Mūzai“ (116 p.)
Gal smogsit aštrų žodį – grafomanas?..
Ne dėl skatiko ir garbės rašau.
Nepraturtėjau iki šiol, ak, dieve mano!..
Tik lyg Van Gogas sopulingai pamišau.
„Poetinė išpažintis“ (121 p.)
Taip negailėjo nieks, kai aš kenčiau kartėlį.
Taip nieks nelaukė grįžtančios, kai palikau namus.
Iš žodžių… ir laiškų… su nerimo šešėliu.
Taip niekas nesidairė pro gonkų vijoklius.
Kad nesukrovei kraičių… ir dūsavai ne kartą.
Nereikia man tų staltiesių ir drobių ritinių!
Pasiėmiau, kas buvo man likimo skirta –
Nei aukso obuolių, nei vyno šulinių…
„Motinai“ (135 p.)
Aš tau sakiau – tai buvo meilės balsas.
Tik nežinau, ar tu tai pajutai…
Liūdnai tranzistorius mums grojo valsą.
Gal buvo tai? Gal buvo vien tik tai?..
Mes veržiamės į tragišką finalą,
Lyg du drugiai apakinti šviesos…
Mes veržiamės į liūdno liepto galą,
Nes smėlio laikrodis mūs meilės nekartos…
„Aš tau sakiau“ (149 p.)
Nepaliesta styga ramybėj skamba,
O laiko laikrodis taip jautriai man tiksena.
Aš lyg archeologė tylios vienatvės žemėj
Tikrųjų deimantų rami sau ieškau.
„Vienatvė“ (160 p.)
Ties žydru horizontu raitos
Dūmelis tolstančių laivų.
Viršūnėje! Mes lyg gazelės
Širdy ir jūra, ir dangus, ir marios džiaugsmo.
Ei, drąsuoliai!
Kas pabandys per jūrą šokt!
„Nidoje“ (163 p.)
Aš prisigėriau ašarų be saiko!..
Gal pasakysite – juokinga ir keista…
Kas gi karste užkaltą širdį laiko,
Kai žmogui dovanota planeta?!
Karti tiesa!.. O ką gi padarysi…
Nors ieškau aš žvaigždžių ir jas pati beriu.
Kažkas supurvint moka baltą šviesą,
Įžengt į sielą purvinu batu.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ne žemė purvina! Tai purvinos mūs kojos.
Mūs rankos, širdys suteptos purvu.
[…]
„Kai sunku“ (179 p.)
Kartais tokia maža, tokia trapi…
O kartais aš lyg kietas monumentas.
Ir nežinau, kas aš – gėlė lepi
Ar eglė mėlyna ties bedugne ant kranto.
„Vidiniai prieštaravimai“ (180 p.)
Gyvenime! Nejaugi tu – grumtynės?
Pilni keliai piktųjų dinozaurų.
Nemoku eit su jais greitų lenktynių.
Mane pralenkia jie, klastingi, žiaurūs.
„Kova“ (187 p.)
Kada visur šviesu – aplanko tyras džiaugsmas, –
Jis retas svečias mano širdyje.
Fantastiškai – žiema – tarytum medis auga,
Kad sušlamėčiau džiaugsmą dainoje.
„Žiema“ (200 p.)
Nedaug iš gyvenimo paėmiau.
Eldorado ieškojau šalies, –
Pavargau.
Išsekau.
Nusialinau.
Tik akimirkom skyriau eiles.
Nedaug iš gyvenimo paėmiau,
Eldorado lig šiol neradau.
„Nedaug iš gyvenimo paėmiau“ (206 p.)
Per daug drovi buvau.
Per daug silpna buvau.
Per daug buvau valinga,
Vienatvėje galinga
Ir išdidi skurde.
Praeisiu…
O gal liksiu Nemuno pakrantėj
Lyg tarp pušų pušis,
Įsikabinus sielos šaknimis,
Įsisiūbavus sielos šakomis,
Parėmusi viršūne gimtą dangų.
„Praeisiu žeme“ (207 p.)
Sunku sustoti skaitant Danutę Zieniūtę… Vis kitokiomis spalvomis suspindi jos siela… Paslaptinga… Kad ir kiek atsivertų, vis tiek iki galo nepažinta.

Jai, Salomėjai
Kadangi pastaraisiais metais nuo spaudos puslapių, nuo mūsų lūpų nenueina Salomėja Nėris, tad mūsų pateikti posmai iš Danutės Zieniūtės eilėraščio „Palemono takais“, skirto lietuviškos poezijos lakštingalai:
Žinau aš Tavo kančią taip kaip savo
Ir Tavo meilę – įkvėpimo ugnį.
Kančia ir meilė trenkia į bedugnę
Ir šaukia vėl: „Dainuok, širdie, gyvenimą!“
Kaip Kaišiadorių žurnalistui man gera tarstelėti, kad 1962 m. Danutė Zieniūtė keletą savo eilėraščių iš Stakliškių buvo atsiuntusi ir Kaišiadorių rajono laikraščiui „Į komunizmą“. Du iš jų – „Gyvenimui“ ir „Išskrido paukščiai“ – buvo išspausdinti. Aš tuo metu šioje redakcijoje dar nedirbau.

Post scriptum
Pabaigai štai ką išsirinkau iš Danutės Zieniūtės kūrybos: eilėraštį „Išsipildymas“ (159 p.):
Man išsipildymas tik
per kančias ateina.
Nekeikiu! Toks
vertesnis, aukštesnės pakylos.
Žinau – aš ne už kainą.
Aš tik už gerą dainą,
Kuriai nereikia šauksmo.
Tiktai geros tylos.
Širdy aš išnešiojau
tą degantį šaukimą.
Ne kartą jis sprogdino,
bet spaudžiau vis veržles.
Ne laikas, jeigu žodis –
tik pažemėliais dūmas…
Jeigu jau sprogti kartą –
tai aukso gyslą atrast!..
Man atrodo, kas Danutė Zieniūtė šiuo eilėraščiu iš esmės koncentruotai ir meniškai išsako savo poziciją į poeziją, į kūrybą, į savastį…
Vilnius,
2026 m. gegužės 11-12 d.

Nuotrupos iš publikacijų apie Danutę Zieniūtę
Poetė labai laukė savo knygos, jau net maketas buvo sukurtas. Deja, knyga tuomet dienos šviesos neišvydo, bet nutiko dar baisiau – net šimtą eilėraščių pasisavino ir savo vardu skelbė valdžiai tuomet įtikęs žmogus […]. Štai tokią vagystę jautrios sielos Danutei teko išgyventi, ir jos gyvybę priėmė Nemunas. Iki dabar yra netikinčių, kad taip padarė pati, bet tos paslapties jau tikriausiai niekas neatskleis.
Laima Stankevičiūtė

Meilė, atiduota kitiems, grįžta tarsi dar galingiau įsiliepsnojusi. Ši knyga („Nedaug iš gyvenimo paėmiau“ – J. L.) – tai fenomenas, tai paminklas žmonių tobulai bendrystei, kuri nugali mirtį. Mokytojos eilėse spinduliuoja jos gyva siela: sakrali pagarba jos gimtajam kraštui, jo žmonėms, kūrėjams […]. Gyvi jos meilėje išliko motinos ir tėvo paveikslai. Negalima per daug norėti kažkokio ypatingo likimo, išimtinės laimės. Dideli troškimai dažniausiai apmokami brangiausiai – gyvybės kaina.
Anastazija Adamonienė

Mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja buvo maloni, švelni, kantri, niekada nekeldavo balso.
Mokytoja Danutė Zieniūtė buvo ne tik mokyklos šviesulys, bet ir Stakliškių miestelio, ir netgi viso Jiezno rajono.
Jonas Staliulionis

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas