Nepritapusi, bet talentinga ir išdidi (II)

Pradžia Nr.58, rugpjūčio 11 d.

Jonas Laurinavičius, žurnalistas

Konsultantas atsainiai pastūmėjo segtuvą tolyn…
Manau, kad pastangas išleisti Danutės Zieniūtės eilėraščių knygą apibendrina ši ištrauka iš Anelės Zurlienės anksčiau minėto paliudijimo:
„– Gerai pažįstu poetą Martyną Vainilaitį, nes mokėmės vienoje klasėje, – kalbėjo O. Palevičiūtė. – 1973 metų žiemą nuvežiau jam Danutės kūrybą. Po to važiavome dviese su Danute. Ji su savo eilėmis Rašytojų sąjungoje viena daugiau nesirodė, nes prieš pusę metų ten gavo patarimą savo poeziją perrašyti dar dešimt kartų…
– Oho!
– Taip… Nors tada ir jautė suniekinimą, grįžusi kibo į darbą. Kai atvyko į Birštoną, jai pasakiau, jog be reikalo vargsta, čia viskas gerai. O kelyje pas M. Vainilaitį Danutė kalbėjo: Žemaitę vedė Višinskis, o tu vedi mane. Iš pradžių į kabinetą pas Martyną užėjau viena. Tada ji labai jaudinosi ir mažumėlę palaukė už durų. Sakė: daugiau jokių kritikų nebenoriu girdėti, neištverčiau… Vainilaitis apie kūrybą atsiliepė šiltai. Kadangi Martynas yra vaikų poetas, Danutės kūrybą buvo parodęs ir kitam konsultantui Antanui Drilingai. Kol kalbėjau su A. Drilinga, Danutė vėl pasiliko už durų. Šį kartą gerai pasielgė, nes konsultantas atsainiai pastūmėjo segtuvą tolyn ir pasakė: „Jei norite – palikite, nunešiu į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Kai ateis eilė, gal kas nors susidomės“. Pažiūrėjau, pamąsčiau. Tiktai – „gal“? Numestą segtuvą pasiėmiau, ir išvažiavome namo. Kol gyva neužmiršiu šios situacijos. Vainilaitis tada patarė Danutei spausdintis provincijoje, net užtikrino pripažinimą. O Vilniuje, sako, rašančiųjų daug, kritika arši, o tokios poezijos, deja, dabar daug nereikia.
– Prienų rajone mokytoja Zieniūtė buvo seniai pripažinta, – įsiterpiau išgirdusi caro laikų žodį „provincija“. – Jos kūryba buvo ir respublikiniuose leidiniuose (94-95 p.).“
Danutė Zieniūtė skaudžiai išgyveno, ką išgirdo Rašytojų sąjungoje. Labai skaudžiai. Sudužo visos svajonės. Jos poetinį gebėjimą nuvertino… Jos eilėraščiai nereikalingi. Tokia Rašytojų sąjungos konsultantų nuomonė, nuo kurių pirmiausia ir priklausė knygos leidimas.

Tai ką daryti?
Ir arai, jeigu jiems pašauna sparnus, krenta…
Danutės Zieniūtės sparnai buvo pašauti. Tai vyko Onos Palevičiūtės akivaizdoje, tos mokytojos, kuri pasirodo, jau prieš daugelį metų vertino savo kolegės eilėraščius, rodė man Kunigiškių mokykloje ir palaimingai šypsojosi išgirdusi mano palankų žodį apie juos… Ona Palevičiūtė rinko ir saugojo tuos eilėraščius – ir ji vienintelė buvo liudininkė, kaip Danutė pasijuto esanti sutrypta. Apie tą dramatišką apsilankymą Rašytojų sąjungoje ji niekam nepasakojo, nes tai būtų dar labiau skaudinę Danutę Zieniūtę.
Sovietmečiu man teko bendrauti, netgi dirbti viename kabinete su tokiais kaip Danutė Zieniūtė. Su nepritapusiais prie kreivų veidrodžių karalystės – totalinio melo, absurdo, visuotinio blato, nesąmoningų šūkių, veidmainiavimo, sekiojimų paskui vaikus, ar jie per religines šventes neina į bažnyčią, cenzūros, kitaminčių persekiojimų… Purkštaujantis miestų jaunimas burdavosi į kavines, formavosi sovietinė bohema, kur, deja, nuoskaudos, nepasitenkinimas buvo graudžiai plaunami alkoholiu, dažniausiai netgi be normalios užkandos, nes nebuvo pinigų nusipirkti… Nuo stalo iki pastalės liejosi ir blevyzgos, nešvankybės… Būta ir talentingų, iš tikrųjų daug žadančių kūrėjų – bohemininkų, tačiau jie nyko, seko, degradavo.

Toliau nuo didmiesčių
Kitaip buvo rajonų miestuose – ten intelektualinei bohemai trūko kontingento, nes jaunimas, baigęs vidurines mokyklas, veržėsi į didmiesčius: vieni studijuoti, kiti į proftechnines, dirbti. Rajonų centrų pakraščiuose veikė „Vėjeliais“ vadinamos knaipės, zabegalkos arba tiesiog snarglinės, kuriose knapsėdavo benamiai („bomžai“), bedarbiai, girtuokliai su ilgu stažu, ten jie ir pribaigdavo savo degradaciją. Burnodavo prieš valdžią, skeldavo apie ją anekdotus, blevyzgodavo, bet, jei nesusipešdavo, niekas į juos nekreipė dėmesio, milicijos nekviesdavo.
Visada būdavo nepatenkintų redakcijose. Jie tik pasiraukydavo, pabambėdavo tarpusavyje, bet rašė valdžiai lojalius straipsnius. Pasitaikydavo iš respublikinių redakcijų už visokias nuodėmes, daugiausia girtavimą, išvarytų žurnalistų. Kadangi rajono redakcijose trūkdavo žurnalistų (pavyzdžiui, vienu metu Kaišiadorių redakcijoje dirbo net du buvę „Komjaunimo tiesos“ korespondentai), juos priimdavo su tam tikru „bandomuoju laikotarpiu“. Deja, tokių bandymų jie neišlaikydavo, nepadėdavo net pakartotiniai gydymai nuo alkoholizmo: gyvenimą baigdavo patvoriuose, nuo cirozės arba ir net savo noru pasirinkdavo nuopolį. Ilgainiui redakcijoms pavykdavo apsivalyti nuo girtuoklių. Kaišiadoriškė redakcija noriai priiminėjo gabias literates, baigusias vidurinę, jos įstojo neakivaizdžiai studijuoti aukštosiose. Redakcijos „moteriškėjo“. Jų kasdienybė šviesėjo, apie girtavimą bylojo tik senos redaktorių įsakymų knygos: apie žurnalistų atleidimus iš darbo už girtavimą, kartais inteligentiškiau įrašant – „už darbo drausmės pažeidimus“.
Kadangi nuo chruščiovinių laikų buvau rajonų laikraščių redakcijų žurnalistu, vietos literatų kūrybos puslapių rengėju, visokių kultūrinių renginių ir po jų vykusių užkulisinių vaišių liudininku, todėl bandau šiek tiek plačiau aprašyti, apmąstyti, kokioje aplinkoje nuoširdžiai pedagoginį darbą dirbo ir kūrė eilėraščius Danutė Zieniūtė. Vieni susitaikydavo, kiti protestuodavo (Romas Kalanta net susidegino Kaune), treti nusigerdavo…

Neišdavė savo talento
Danutei Zieniūtei pagrindinė atrama buvo poezija. Deja, ir ją išmušė… Galima manyti, kad paskutinį spyrį ir padarė LTSR rašytojų sąjungos konsultantai… O gal dar kas buvo. Kas dabar supaisys, sužinos. Viena tiesa nepaneigiama – Danutė Zieniūtė nepritapo prie iškreiptos savo gyvenamosios aplinkos. Ji neįėjo į tų draugų gretas, kurie už viešą laikiną pripažinimą lankstėsi prieš partinius ideologus, neišdavė savo talento, kurio, beje, taip ir nespėjo visa pilnatve išskleisti.
Nemanykime, kad jai buvo lengva priimti lemiamą sprendimą. Ji dar bandė kabintis už gyvenimo: paliko gimtajame rajone mokyklą, išvažiavo į Vilnių, įsidarbino Nacionalinėje (dabar Martyno Mažvydo) bibliotekoje, bet ir ten neilgai teišbuvo… Grįžo į savo apylinkes… Ir dingo… Dingo be žinios. Beliko tik spėliojimai: kur ji?

„Rasta… Nemunas atidavė…“
Ankstyvas 1975-ųjų pavasaris…
Rytas. Visi mokytojai kviečiami į mokytojų kambarį. Įėjęs direktorius praneša – rasta Danutė Zieniūtė.
Tyla. Žodžių nebėra. Pagaliau kažkas ištaria – Nemunas atidavė…
…Važiuojam į laidotuves. Visi, beveik… Kas kalbės? Visi žiūri į mane. Aš nežinau, kokiais žodžiais pradėti… Mąstau.
Nedideliame kambaryje uždengtas karstas. Tik iš portreto žvelgia gilios akys, tokios pažįstamos.
…Mokiniai skaito eiles, išnešamas karstas. Ilgoka procesija iki kapinių. Prie kapo duobės buvo pasakyta daug gražių žodžių. Klausiausi ir vis galvojau – nuoširdūs jie?
Palikome kapelį Balbieriškio kapinėse, skendintį gėlėse.
Atsimenu sesers pasakytus atsisveikinimo žodžius: „Bent tiek…“

Tai ištrauka iš Onutės Žilionytės-Andrulevičienės atsiminimų. Jie knygoje „Nedaug iš gyvenimo paėmiau“ (100 p.).
Beje, toje knygoje yra ir eilėraštis „Nemunu“.

Pasinėriau į džiaugsmą ik ramaus apsvaigimo –
Ant vandens platumos lyg žuvėdra balta –
Atlapojau aš vėjui ir laisvei krūtinę –
Aptaškykite, bangos mano veidą puta,

Nusiprausiu baltai, nuskalausiu kartėlį.
Taršo vėjas man plaukus. Kaip gerai, kaip gerai!
Gal prižers į akis man dangaus gero smėlio,
Gal daugiau nejuoduos jų gelmėj vakarai?

Man eilėraštis atrodo išskirtinis Danutės Zieniūtės kūryboje… Ne menine, ne lyrine prasme… Nemunas buvo jos paskutinis žvilgsnis į gyvą šį pasaulį… Bandau ieškoti lemtingo kodo pačios poetės žodžiuose, jos nuojautos, kur bus jos būties pabaiga. Bet ar tai yra užšifruota?
Onutės Palevičiūtės rūpesčiu buvo užsakytas ir pastatytas gražus paminklas Balbieriškio kapinėse su užrašu „Mokytoja Danutė Zieniūtė 1927-1974“, o pamatiniame akmenyje: „Minčių Tavųjų tobulas veržlumas nežus perniek / Ištikimų draugų švelnumas minės Tave, tikėk!“
Bus daugiau

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas