Interviu vienu klausimu: Įsimintiniausias rugpjūtis

Virginija Jurgelionienė, Birštonas:
– Rugpjūtis man patinka, nes tai – mano gimimo mėnuo. Šiemet gimtadienį švenčiau Išlaužo Dievo Dvaro rūsiuose. Buvo įdomi patirtis. Pernai gimtadienį sutikau Šveicarijoje. Tai ir buvo įsimintiniausia kelionė. Lankiausi Ciuriche, gyvenau prie nuostabaus ežero, o daugiausia laiko praleidau Alpėse. Už kalnus – gražiau tik kalnai.
Rugpjūtis dar nesibaigia. Važiuoju į dviejų dienų plenerą, vėliau išskrisiu savaitėlei pailsėti. Visiems linkiu atrasti savo kalnus ir kopti, siekiant įgyvendinti pačias didžiausias svajones.

Dalė, Strielčiai:
– Rugpjūtis – paskutinis vasaros mėnuo, ir jei dar nebuvo pasimatymo su jūra, tai reik skubėti. Vasaros šiluma ir maudynės, vasariniai džiaugsmai palieka įspūdžių. O, svarbiausia, jūrai galima patikėti savo džiaugsmus ir skausmus – ji niekada neišduoda paslapčių.

Rūta Svitkauskaitė-Bekešienė, Prienai:
– Tik sulaukusi klausimo apie įsimintiniausią rugpjūtį mano gyvenime, supratau – visi iki šiol buvę rugpjūčiai man buvo labai dosnūs. Pradedant anuomet dar „gyvo“ Trapuko kelionėmis. Dažniausiai keliaudavome rugpjūtį – Turkija, Vengrija, Vokietija, muzikavimas aikštėse, stadionuose ir net vandens pramogų parkuose, eisenos miestų ir miestelių gatvėmis… Įspūdinga! O kur dar kelionės su vaikais ir anūkais po kalnus ir jūromis! Dosnu.Tačiau emociškai, ko gero, pats svarbiausias rugpjūtis buvo 1989-aisiais – Baltijos kelias. Rūpestis iš pat ryto, kaip išsiprašyt anksčiau iš darbo, kad tik suspėt…lėkimas kaimo keleliais, nes pagrindiniai keliai jau duso nuo mašinų srauto tikslo link, matant mamos ir tėčio pilnas baimės akis nuo to lėkimo. Betgi taip svarbu buvo suspėti! SPĖJOM! Neužstrigom! Ta akimirka, kai minia visai nepažįstamų žmonių susijungia į vieną didelę eilę, kai tvirtai spaudžia ranką… Tas jausmas nepakartojamas… Vienijantis, jungiantis… Ach!!! O dar – gėles dažiau su rašalu, kad turėčiau gėlių trispalvę. Dabar bepigu – visko turim, o tuomet teko įjungt fantaziją! Dar vienas neužmirštamas dalykas – važiuojant atgal keliai vėl buvo sunkiai pravažiuojami, todėl nusprendėm aplankyt Kernavę, pralaukti…Tokių gudručių vėl minia susidarė. Dabar Kernavė išpuoselėta, išgludinta erdvė turistams. Tuo metu tai buvo nedidelis miestukas, jokio turizmo. Ir kai klebonas mus, minią grįžtančiųjų iš Baltijos kelio, įsileido į kleboniją – patikėkit, patekom į muziejų su daugybe surinktų eksponatų iš prieškarinės, nepriklausomos Lietuvos… Tai buvo kažkas tokio! Pagarba ir dėkingumas iki šiolei. Šiuo metu tuo jau nieko nenustebinsi, o 1989-aisiais TAI buvo labai drąsu… Tai va, tokie mano rugpjūčiai.
Nuotraukos darytos tėčio, beveik keturių dešimtmečių senumo, jau nelabai ryškios… Bet labai BRANGIOS. Pradžioje, kol rikiavomės, tarpus pildėm juostomis, kad susisiektume, o artėjant TAI VALANDAI IR MINUTEI, pravažiuojantys automobiliai jau stojo, ir žmonės jungėsi į vieną eilę. Tad stovėjom tvirtai susikibę – ranka rankon, petys petin. O Trispalvių vėliavų tai mama buvo prisiuvusi… Linkėčiau, kad Baltijos kelias, meilė Lietuvai gyvuotų visų šalies gyventojų kartų gyvenimuose ir širdyse…

Gražina Berezun, Veiveriai:
– Greit ruduo, už langų jau rugpjūtis… 1971-ieji. Priešdiplominė praktika Šiaurės Kaukaze. Geologijos partija Grozne. Pirmas išvažiavimas į Šiaurės Osetiją. Buvome apgyvendinti alpinistų stovykloje Kazbeko papėdėje. Iškart perspėti – nešūkauti! Sukelsite sniego laviną. Bet argi iškęsi, žmogau? Vaizdas išties įspūdingas! Kita savaitė – Kabardino Balkarija. Apsigyvenome mažame kalnų kaimelyje. Nieko ypatingo nenutiko, neskaičiuojant to, kad mano porininkei blondinei nedavė ramybės kaimelio vaikai. Kiekvienas norėjo pačiupinėti tą stebuklą – auksines jos garbanas. Ir dar – be apsaugos mudvi negalėjome išsimaudyti siera dvokiančiame šaltinyje. „Mergaičiukės, čia Kaukazas! Aš savo galva atsakau už jus.“
Ir pagaliau – Čečėno Ingušetija. Apsikrovę visa savo manta, 24 km keliavome kalnų perėja. Būsimų geologijos specialistų stovykla kalnuose ir dvi nuotykių, įdomybių ir keistenybių kupinos savaitės. Mūsų maitintojas – pagyvenęs karo invalidas, netekęs kojos vaduojant… Vilnių! Jis mus tiesiog lepindavo savo atrakcionais! Susėdam prie stalo, kaip mat atsiranda burundukų porelė! Kaipgi jų nepalepinsi!? Išeinant į kalnus, prie lieptelio dar vienas prašytojas – didžiulis žaltys!.. Teko ir pabadauti. Kažkur kalnuose pasiklydo maisto produktų tiekėjai… Tiesiog rankomis upelyje gaudėme upėtakius, o virtuvės šefas iš vandens ir miltų kepė paplotėlius… Vieną ankstų rytą mus pažadino malūnsparnio kleketavimas ir avių bliovimas. Išbėgame iš palapinės – stovykla pilna avių, o virš lieptelio kabo „Mi2“ su užrašu „Milicija“… Pasirodo, kažkas nuvarė avių bandą tarpekliu! Susirinko vyrai ant tiltelio: „Tos, kur tavo pusėje, tai lieka tau, o šitoje pusėje – dabar mano!“ Ir jokios ten Tarybų valdžios ir jos įstatymų!… Į Grozną grįžome Gruzijos karo keliu, seno sunkvežimio kėbule – keturi studentai ir dvi telyčios… matyt, irgi nusavintos. Ir kelias – įspūdingas! Vienoje kėbulo pusėje – ranka pasiekiama uola, kitame šone – gili praraja… Nepamenu, ar buvo baisu, bet buvo labai didelis noras sugrįžti į civilizuotą pasaulį!
P.S. Į Kijevą krimsti geologijos mokslų mūsų penketuką komandiravo Lietuvos Švietimo Ministerija.

Irena Petkevičienė, Veiveriai:
Kaip gera grįžti į jaunystę
Kaip gera mintimis sugrįžti į jaunystę,
Paklaidžiot kaimo vieškeliais plačiais,
Pabraidžiot brėkštant po rasotą žolę,
Kai grįždavom namo po šokių su draugais.
Mama ryte ilgai miegoti nebeleido.
Vaikai, užteks drybsoti. Kelkitės. Gana.
Darbų krūva nepadarytų laukia,
Išsimiegosite, kai darbus padarysite, tada.
O tų darbų tikrai netrūko kaime:
Tai karves melžt, tai runkelius ravėt daržuos,
Tai malkas pjauti, šieną grėbti,
Tai pėdus rišt nupjautus pradalgiuos.
Prie pamokų ruošos tik vakare prisėst galėjai,
Kai buvo nudirbti dienos darbai,
Mokykloje, kai mokytojai aiškina, išmokti pamokas turėjai,
O vakare, prie lempos, pasikartoti tai, ką pamiršai.
Ryte ilgai nepamiegosi. Reikia keltis.
Septyni kilometrai kelio lig mokyklos prieš akis,
Ir nė nepajunti – takais, per laukų pievas,
Su kaimynų vaikais pasiplepant į Veiverius, mokyklon nukanki.
Mokykloj pamokos. Klausyti mokytojų reikia.
Padurnavot, pasiaust norėjo ir tada dyki vaikai.
Mes visi buvom šiandienos kompiuterių nematę
Ir baigėme aukštuosius mokslus. Ir viskas buvo liuks. Labai gerai.

Marytė Vidutė Lipkevičienė, Pieštuvėnai:
Einu keliu aš tuo pačiu,
Kuriuo kadaise ėjom.
Tik, gaila, viskas pasikeitę,
Nėra jau tų, kuriuos mylėjau.

Labai kaimelis pasikeitęs,
Manos kartos mažai kas likę,
Dabar tuos takelius jau mina
Jauna karta, kur kaime likus.

Tuoj rugpjūtis įpusės,
Kris šaltos rasos, nusidrieks rūkai…
Labai svarbu visiems mums
Gražų rudenėlį pamatyt.

Šiaurės vėjas nekantrus,
Nuplėš pageltusius lapus.
Lyg kilimais nuklos takus,
Stebėkim – koks vaizdas nuostabus.

Skaičiuokim valandas ramiai
Trumpėjančių dienų.
Ir rudeniui artėjant
Neužmirškime vieni kitų.

Kai reikš – ruduo atėjo –
Čia viskas taip, kaip turi būt.
Gyvenimas savaip įrodys
Kaip laikas keičia žmones ir medžius –
Gyvenimo rugpjūčiai įsimintini
Lai lieka mano paslaptimi.

Parengė Palma Pugačiauskaitė