Nepritapusi, bet talentinga ir išdidi

Jonas Laurinavičius, žurnalistas

Tokia buvo Danutė Zieniūtė (1927-1974), mokytoja, literatė, niekaip nepritapusi prie sovietinės aplinkos.
Ji kilusi nuo Balbieriškio (Prienų r.), iš padorios, religingos ūkininkų šeimos, išauginusios dvi dukras: Ireną ir Danutę.
Mokėsi Alytaus ir Prienų gimnazijose, studijavo Vilniaus universitete lituanistiką, tačiau kai kambario draugei prasitarė, kad po karo tėvą ištrėmė į Sibirą (motina su dukromis spėjo pasislėpti), iš universiteto buvo pašalinta. Danutei tai buvo žiaurus smūgis.
Ji nuėjo mokytojauti, pedagogines studijas baigė neakivaizdžiai Vilniaus pedagoginiame institute.
Rašė eilėraščius, kai ką išspausdino Prienų rajono laikraštis „Naujas gyvenimas“, „Tarybinis mokytojas“, kiti.

Kunigiškiuose, pas O. Palevičiūtę
Tuo metu buvau studentas lituanistas, baigęs pirmą kursą.
Per vasaros atostogas, gavęs iš „Lietuvos pionieriaus“ komandiruotę, autobusu nuvažiavau į Prienų rajono Kunigiškių septynmetę mokyklą. Susitikau su pionierių vadove Ona Palevičiūte. Kai jau į bloknotą buvau prisirašęs medžiagos apie moksleivių vasarą, kažkaip kalba pakrypo apie literatūrą, poeziją.
Tada pirmą kartą išgirdau vardą ir pavardę: Danutė Zieniūtė.
– Tai mano draugė, – atviravo mokytoja. – Rašo puikius eilėraščius, vis siunčia man juos paskaityti.
Ona Palevičiūtė iš stalčiaus ištraukė mokyklinio sąsiuvinio lapuose prirašytų eilėraščių. Davė paskaityti.
– Tikrai gražiai rašo, – pasakiau.
Taip man iš tikrųjų atrodė. Nes pats ne tik mėgdavau skaityti poeziją, bet ir nuo mokyklos dienų rašiau eilėraščius, dalyvavau vieno kito rajono literatų būrelio veikloje, žinojau, kaip rašo jaunieji literatai, kokius jų eilėraščius spausdina vietiniai laikraščiai.
Netrukus „Lietuvos pionierius“ (1960 08 10, nr. 64) išspausdino mano rašinuką apie Kunigiškių septynmetės mokyklos jaunuosius kraštotyrininkus, iliustruodamas Onos Palevičiūtės daryta nuotrauka.
Tuo mano bendrystė su Ona Palevičiūte ir baigėsi.

Vėl ji, poezijos pilna…
Tačiau domėjimasis Danutės Zieniūtės poezija išliko.
Jaunystėje viena pirmųjų mano darboviečių buvo Kaišiadorių rajono laikraščio redakcija. Sovietmečiu buvo įprasta rajonų, ypač kaimyninių, redakcijoms viena kitai siuntinėti savo laikraščius. Taip ir aš gaudavau kiekvieną prieniškių „Naujo gyvenimo“ numerį. Pirmiausia įnikdavau į literatūrinius puslapius, kur dažnai rasdavau ir Danutės Zieniūtės eilėraščių.
Kaip ir anąsyk, Kunigiškių septynmetėje, jie man atrodė išsiskiriantys iš daugelio kitų literatūros puslapiuose spausdinamų rajono literatų eilėraščių.

Birštone
Vasarą gydžiausi ir poilsiavau Birštone. Buvo ilgos popietės, savaitgaliai be procedūrų. Ėmiau domėtis kurorto istorija, žmonėmis. Susipažinau su mokytoju Petru Kazlausku.
Tai buvo „vaikščiojanti Birštono enciklopedija“. Daugiausia iš jo ir jo mokinių surinktų eksponatų pokario metais buvo kuriamas Birštono muziejus.
Kartą paklausiau:
– Esu girdėjęs, kad Birštono vidurinėje dirbote su mokytoja Danute Zieniūte. Norėčiau su ja susitikti. Man patinka jos eilėraščiai. Būtų malonu pasikalbėti…
Tačiau tąsyk su Danute Zieniūte susitikti nepavyko. Vienądien Petras Kazlauskas pasakė, kad mokytoja serga, o kitądien – kad kažkur išvykusi, Birštone jos nėra.
Vis dėlto apie Danutę Zieniūtę mokytojas mielai man papasakojo.
– Su ja Birštono vidurinėje dirbau dvejus mokslo metus, 1972–1974-aisiais. Ji jau turėjo didelę darbo patirtį, dirbo visu atsidavimu, turėjo apdovanojimų, netgi „Garbės ženklo“ ordiną, tačiau tuo niekad nesipuikavo, buvo kukli, uždara, tyli, nedrąsi. Subūrė pirmąjį literatų būrelį, pati rašė eilėraščius. Didelį įspūdį mokykloje padarė Danutės surengtas susitikimas su kraštiečiu rašytoju Vytautu Bubniu ir poetu Alfonsu Maldoniu. Iki jos niekas tokių literatų švenčių pas mus neorganizavo. Su ja stengėmės kalbėti ramiai, nes visi matėme, kad ji labai jautri, kiekvienas aštresnis žodis ją giliai žeidžia. Nors niekad nesistengia būti priekyje, tačiau visada regima, gerbiama, pagarbiai minima.
– Būtinai aplankysiu, – tariau, išklausęs mokytojo malonų atsiliepimą apie kolegę. – Jeigu ne šią vasarą, tai kitą… Būtinai!

Išėjo Nemuno link…
Deja, su Danute Zieniūte nesusitikome. Tik kiek vėliau paaiškėjo, kad jau ir negalėjau susitikti… Niekada. Nes jos jau nebebuvo. Jau tada, kai mokytojas Kazlauskas draugiškai man apie ją pasakojo. Nes jis pats tikros tiesos dar nežinojo. Nes dar ir nerimastingos kalbos, gandai apie jos dingimą be žinios dar nesklido.
Tai paaiškėjo po kokio pusmečio, kai Nemuno pakrantėje rado plūduriuojančią.
Ji išėjo viena, su niekuo neatsisveikinusi…
Nesulaukusi savo poezijos knygos…
Knyga buvo jos viso kūrybinio gyvenimo svajonė, tačiau ji neišskleidė sparnų, nepakilo.

Atvirų kelių klampynės
Dabar, kai rašau šias eilutes, tai yra trečiąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, kiekvieno jauno ar seno literato svajonė išleisti eilėraščių knygą būtų ne tokia jau sunkiai įgyvendinama: tereikia pinigėlių, vos kelių šimtų eurų kukliam rinkinėliui – ir tau kurjeris visą tiražą atveš prie pat buto durų. Leidykla netgi padėkos, kad leisti knygelę pasirinkai ją, o ne kitą, nes tarp leidyklų arši konkurencija, kova už būvį.
O Danutės Zieniūtės laikais buvo kitaip. Knygas leido Valstybinė grožinės literatūros leidykla, vėliau ji – „Vagos“ leidykla. Niekur nedingo, tik ji viena ir tebuvo. Partijos linija irgi buvo aiški: jaunimui visi keliai atviri, taigi ir leisti savo kūrybos knygas knygeles. Tačiau dažniausiai kiekvienam literatui reikėjo pereiti tų atvirų kelių kryžiaus kelius. Aišku, buvo gerai, kad iš daugybės išleisti siūlomų knygų įvairių konsultantų buvo atsijojami geriausi, niekalo į knygų rinką neleido. Tačiau net ir knygų leidyba buvo planuojama, pavyzdžiui, per metus išleisti penkias „Pirmosios knygos“ serijos knygeles, nes tik tokiam skaičiui knygelių skirdavo finansavimą. Jeigu tavo knygelė nepatenka į šiųmečių penketuką, ją atideda kitiems metams. O ar yra garantija, kad kitais metais ji tokia bus išleista? Ne, jokios garantijos. Be to, žiūri proporcijų: turi būti ir poezijos, ir prozos. Žiūri autorių amžiaus: jei maždaug du vienodo amžiaus, tai paprastai pirmenybė jaunesniajam, perspektyviausiajam… O dar yra cenzūra – Glavlitas! Be jo rezoliucijos jokia knyga neišvysta šio pasaulio. Tad būk tu kad ir geležinių nervų, ištverti tą visą knygelės leidybos raizgalynę, ypač jei sukluptum kaip Sibiro tremtinio dukra prie paskirtinio barjero!

Jeigu ne ji, buvusi Kunigiškių mokytoja…
Grįžtu prie Onos Palevičiūtės.
Mes šiandien neturėtume tokios apimties dviejų Danutės Zieniūtės poezijos knygų – „Mėlyna paukštė“ (2011) ir „Nedaug iš gyvenimo paėmiau“ (2013) – jei ne Ona Palevičiūtė, pradinių klasių mokytoja. Tai ji, kolegėms mokytojoms, rengiančioms Danutės Zieniūtės poezijos rinkinį, padėjo ant stalo aplanką, tarstelėdama:
– Štai jums Danutės kūryba. Manau, kad pravers rengiamai knygai. Esu laiminga, kad dar sulaukiau šios valandėlės.
Viena iš knygos „Nedaug iš gyvenimo paėmiau“ sudarytojų – Anelė Tulevičiūtė-Zurlienė – toje knygoje rašo:
„Varčiau plonus pergamentinius lapus su tvarkingai mašinėle išspausdintais mūsų mokytojos Danutės Zieniūtės eilėraščiais. Mane pagavo džiaugsminga banga ir kėlė aukštyn: netikėtai atrastas lobis! Kai ji atsikėlė į Birštoną, poezijos mylėtoja ir Danutės talento gerbėja […] Onutė Palevičiūtė pluoštą – per šimtą aštuoniasdešimt (! – J. L.) eilėraščių – paruošė trimis egzemplioriais. Su vienu atkaklioji draugė, pasak pačios poetės, pasiekė mūsų Meką – Rašytojų sąjungą“ (94 p.).
Bus daugiau

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas