Dūmiškių kryžius: kaimo atmintis stipresnė už laiką ir užmarštį

Prieš dvejus metus kraštiečių suvažiavimo metu Dūmiškių kaimo gyventojas Algimantas Šiškus garsiai ištarė, jog laikas gelbėti pamiškėje užmirštą, jau trupantį akmens kryžių. O šiemet dūmiškiečiai rimtai pasiryžo savo jėgomis restauruoti tarpukariu pastatytą paminklą ir sugrąžinti kaimui atmintį.

Kaip gyventojai grąžino skolą praeičiai
Darbai įgavo pagreitį po to, kai Virginijus Lazauskas, važiuodamas iš Kauno į Dūmiškes aplankyti mamos, stabtelėjo prie apleisto kryžiaus. Jį apžiūrėjo, nufotografavo ir, vaikams girdint, pažadėjo: „Mes jį sutvarkysim“… Pažadą meistras tesėjo – prie kryžiaus sugrįžo ne kartą: ir su kaimo vyrais, ir su mažaisiais talkininkais, ir vienas.
Dėl darbų pasitarė su N.Ūtos seniūnu Algiu Aliukevičiumi ir gavo jo pritarimą. Rankas atrišo tai, kad devyniasdešimties metų sulaukęs kryžius nėra įtrauktas į saugotinų kultūros vertybių sąrašą.
Tad nieko nelaukę su idėjos autoriumi Algimantu ir pusbroliu Arūnu Petkevičiumi bei vaikais organizavo talką, iškirto paminklą gožusius krūmus ir išvežė šakas. Po to ėmėsi būtiniausių paminklo atnaujinimo darbų: užglaistė apdaužytus obelisko kampus, sutvirtino ištrupėjusį pamatą (čia pagelbėjo Saulius Lazauskas). Nutarė restauruoti seną mūkelę ir metalinį ženklą su pavasarininkų simboliais bei atkurti autentišką paminklo spalvą.
Virginijus džiaugiasi, kad Dūmiškėse yra žmonių, kuriems yra svarbu atnaujinti paminklą, vieni prisidėjo darbu, kiti patarimais ar skyrė asmeninių lėšų įrankiams ir medžiagoms įsigyti.
Kryžiaus atnaujinimas beveik baigtas, rudeniop planuojama jį pašventinti. Tačiau prieš iškilmes iniciatyvinės grupės atstovai visus dūmiškiečius kviečia susirinkti talkon ir padėti sutvarkyti jo aplinką, pasodinti gėlių.

Krikščionišką simbolį apsaugojo gamta
Ties lauko žvyrkelių išsišakojimu stovintis senas akmens obeliskas su kryžiumi Dūmiškių kaimo gyventojams ilgus metus buvo paslaptinga, beveik mitinė vieta. Vyriausieji kaimo gyventojai dar prisimena, kaip praėjusiame šimtmetyje pro jį pėsčiomis keliaudavo į Prienų bažnyčią. Anuomet per Dūmiškes driekėsi pagrindinis kelias iš Prienų į Marijampolę. Vėliau, nutiesus naują plentą, senasis kelias prarado reikšmę, o kryžius liko nuošalėje. Būtent ši izoliacija pokariu bei sovietmečiu apsaugojo krikščionišką simbolį nuo uolių paminklų griovėjų akių. Laikui bėgant kryžius tiesiog pranyko pasodintų alyvų ir tujų tankmėje, tapdamas gamtos dalimi. Pasak vietinių, apleistą vietelę buvo pamėgę kaimo vaikai – čia buvo jų slapta „bažnytėlė“ ir žaidimų slaptavietė.
Prie paminklo palydėjusi Virginijaus teta Ona Lazauskaitė-Petkevičienė iš vaikystės prisiminė, kad kryžius buvo labai gražus, bet ilgainiui apleistas, nors vietiniai bandė jį perdažyti. Užrašas ant paminklinio akmens liudija, kad jis pastatytas 1934 metais Skersabalio pavasarininkų kuopos iniciatyva. Pokario metais gimusiai Onai neteko girdėti nei apie šią organizaciją, nei apie kryžiaus statybos iniciatorius. Moteris tik patvirtina – Dūmiškių žmonės visada buvo itin pamaldūs. Antai, kitoje kelio pusėje, kur dabar baltas mūrinukas, anksčiau stovėjo dviejų galų gryčia, į kurią giedoti gegužinėse pamaldose (mojinėse) rinkdavosi kaimynai net iš atokiausių vienkiemių. Anot jos, daugiau galėję papasakoti senieji kaimo metraštininkai jau iškeliavo anapilin. Jie kartu nusinešė ir skaudžias pokario istorijas – tragiškų įvykių liudininke buvo tapusi ne viena šeima. Tikėtinas dalykas, kad pavasarininkų buvo ir Dūmiškėse, o pokario metais, tautinių ir krikščioniškų vertybių vedini, jie galimai įsiliejo į Geležinio Vilko rinktinės partizanų gretas ar tapo jų ryšininkais.

Paminklai statomi dėl ateities kartų…
Virginijus neslepia, kad netikėtu padrąsinimu imtis kryžiaus atnaujinimo jam tapo bažnyčioje išgirsti žodžiai apie Jokūbą, kuris statė paminklus ateities kartoms, kad šios nepamirštų, ką Dievas davė joms praeityje. Pasak jo, šiuose žodžiuose slypi gili išmintis. „Kai žvelgi į senas fotografijas, supranti, kad tų, kurie statė kryžių, jau nebėra, o jie troško, kad kryžius liktų ateičiai“, – sako pašnekovas.
Jis panoro daugiau sužinoti apie tarpukariu veikusius pavasarininkus, kryžiaus pastatymo aplinkybes. Panaršęs internete, rado jį dominančios literatūros apie Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ veiklos principus ir darbus, įsigijo daugiau nei prieš šimtą metų leistų spausdinių, šios organizacijos narių ženkliukų, net 1927 metų veiklos įstatų knygelę.
Virginijaus rankose – XX a. pradžios laikraštis „Pavasaris“, kurio nelegalią leidybą paskatino judėjimas prieš carinę priespaudą, vėliau iš jo kilo iki Pirmojo pasaulinio karo veikę pavasarininkų būreliai. 1919 m. metais savo trečiajame (pirmame legaliame) suvažiavime katalikiška jaunimo organizacija oficialiai pasivadino „Pavasario“ sąjunga (vėliau federacija). Buvo priimti įstatai, ir organizacijos nariai, motyvuojami šūkio „Dievui ir Tėvynei!“, ėmėsi kaimo jaunimo ugdymo, skatino jo savišvietą.
Pavasarininkai kėlė sau uždavinį skleisti lietuvybę, puoselėti kalbą, rinko tautosaką. Jie buvo pirmieji savanoriai kovose už Nepriklausomybę, savo asmeniniu pavyzdžiu stengėsi stabdyti emigraciją. (Šaltinis: Skirmantė Smilingytė – Žeimienė. Pavasarininkų kryžiai: tradicija ir inovacija).

Tarpukario „chorų karai“ ir prarasta istorija
Virginijus sužinojo, kad Dūmiškių kryžių Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Skersabalio kuopelė pastatė už surinktas aukas. 1933 – 1934 metus popiežius Pijus XI paskelbė jubiliejiniais šventais metais. Jie buvo skirti paminėti 1900-ąsias Jėzaus Kristaus mirties ir atpirkimo metines. Šia proga visoje Lietuvoje buvo pastatyta per 140 paminklų. Mediniai kryžiai kainavo pigiau, betoniniai – apie 500 litų, todėl surinkti tokią sumą kaimo jaunimui buvo didelis iššūkis, reikėjo surengti ne vieną šventę, spektaklį, aukų rinkliavą. Dūmiškių kryžius turėjo būti rimta investicija, meistro teigimu, jo pagrindas – iš akmens, o korpusas iš rausvo marmuro, kurį reikėjo iš kažkur atsivežti.
To meto laikraščiai atskleidžia, kad pavasarininkų idėjos kaimuose prigijo ne taip sklandžiai, kaip to norėjosi. Viena kuopa iširo, nes palaikymą žadėjęs kunigas tris kartus neatvyko į susirinkimą; viename kaime pavasarininkai ketino surengti spektaklį, bet juos tyčia nukonkuravo filatelininkai; o dar kitur šventę kaimo girtuokliai bandė tiesiog išvaikyti.
Visgi švietėjiška veikla davė vaisių. „Pavyzdžiui, Prienuose pavasarininkai pirmieji atidarė bibliotekėlę. Kaimuose buvo mokoma asmens higienos, organizuojami chorai ir net rengiamos jų rungytuvės. Taigi šiuolaikiniai televizijos „chorų karai“ nėra jokia naujiena!“ – pastebi Virginijus. Jo žiniomis, 1927 m. Kaune vykusiame jubiliejiniame suvažiavime dalyvavo iki 6 000 jaunuolių, vien choristų susirinko per 3500. Į suvažiavimą daugelis atvyko arklių traukiamais vežimais. Dalyvius sveikino pats Prezidentas Antanas Smetona. Įspūdį daro tai, kad, prieš uždraudžiant organizaciją, 1939 metais ji vienijo beveik 100 tūkstančių narių visos Lietuvos kaimuose ir miesteliuose.
„Šiandieniniam jaunimui kadaise buvusios pažangios pavasarininkų idėjos nebėra aktualios dėl to, kad suaugusieji jiems neparodo sistemingo ir subalansuoto Meilės Dievui ir Tėvynei kelio,“– konstatuoja penkių vaikų tėvas Virginijus, auginantis ir auklėjantis savo vaikus tautiškai ir krikščioniškai.
Jis parodo jau restauruotą metalinį „Pavasario“ organizacijos ženklą-herbą, jį rado pritvirtintą prie Dūmiškių kryžiaus. Kiekvienas jame pavaizduotas simbolis pavasarininkų veikloje turėjo savo reikšmę, bendrąja prasme jie buvo siejami su krikščioniškomis ir tautinėmis vertybėmis, kuriomis vadovavosi organizacijos nariai.
Kanklės buvo siejamos su Tėvynės meile, lietuviškomis dainomis bei tautiniu tapatumu, kryžius su gyvu tikėjimu, knyga – su mokslu, švietimu ir jaunimo dvasiniu lavinimusi.
Saulė su spinduliais ir žvaigžde simbolizavo doro, skaistaus gyvenimo siekį, Dievo malonę ir nepaliaujamą tobulėjimo troškimą.

Tiltas į ateitį
Šiandien Dūmiškių kryžius jau nebėra tik istorinė relikvija. Jo atnaujinimo darbai vėl telkia šeimas ir bendruomenę. Tai gyvas įrodymas, kad kaimo atmintis yra stipresnė už laiką ir užmarštį. Belieka dūmiškiečiams palinkėti branginti ir saugoti kryžių, prie jo susirinkti per gegužines, kurti naujas švenčių tradicijas.
O Virginijaus surinkti tarpukario eksponatai, atspindintys pavasarininkų siekius, neliks gulėti stalčiuje – kitais metais juos ketinama eksponuoti Naujosios Ūtos įkūrimo 200 metų jubiliejinėje iškilmėje.
Dalė Lazauskienė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas