Vengrų kapitonas Kasparas Horvatas: žmogus, kūręs Prienų parapiją (II dalis)

Bažnyčiai padovanojo ne žemę – padovanojo gyvenimą
Kai šiandien skaitome 1609 metų Prienų bažnyčios fundacijos aktą, pirmiausia dėmesį patraukia ilgi žemių, pievų, laukų, valstiečių ir įvairių teisių sąrašai. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai nuobodi teisinė dokumento dalis, įdomi tik istorikams. Tačiau būtent čia atsiskleidžia didžiausia Kasparo Horvato išmintis.
Jis puikiai suprato vieną paprastą tiesą: bažnyčios sienos pačios savęs neišlaiko.
Kad parapijoje nuolat gyventų kunigas, kad bažnyčioje kas sekmadienį skambėtų Mišios, kad vaikai būtų mokomi tikėjimo, kad vargšai rastų paguodą, o mirusieji būtų palydėti į amžinybę, reikėjo ne vien gražių norų. Reikėjo duonos, kuro, pastogės, žemės, žmonių darbo ir pastovių pajamų.
Todėl Prienų valdytojas Horvatas savo fundacijoje pirmiausia kuria ne simbolį, bet tvirtą ekonominį pamatą. Šiuolaikine kalba tariant, jis steigia instituciją, kuri turės pragyventi savo steigėją.

Bagrėnų valda – fundacijos širdis
Svarbiausia fundacijos dovana buvo Bagrėnų valda. Lotyniškame tekste vartojamas žodis praedium. Kartais jis verčiamas „dvaras“, tačiau toks vertimas ne visada tikslus.
Šiandien, išgirdę žodį „dvaras“, dažniausiai įsivaizduojame didelius rūmus, parką, reprezentacinius pastatus. XVII amžiaus dokumentuose sąvoka praedium reiškė ką kita. Tai buvo visa žemės valda – žemė su jai priklausančiais laukais, pievomis, miškais, valstiečiais, ūkiniais statiniais ir visomis iš jos gaunamomis pajamomis.
Todėl tiksliau būtų sakyti, kad Horvatas bažnyčiai padovanojo ne vien dvaro sodybą, bet visą Bagrėnų valdą – gyvą ekonominį organizmą.
Fundacijoje greta pasirodo ir kitas lotyniškas terminas – curia. Štai čia jau kalbama ne apie visą valdą, o apie jos centrą – dvaro sodybą, administracinę ir ūkinę širdį. Čia stovėjo gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, buvo laikomos atsargos, dirbo tarnai, buvo tvarkomi valdos reikalai.
Šis skirtumas nėra vien filologinė smulkmena. Jis leidžia suprasti, kaip tiksliai mąstė pats fundatorius. Horvatas aiškiai skyrė visą valdą nuo jos administracinio centro. Vadinasi, dokumentą rengė žmogus, gerai išmanęs ne tik lotynų kalbą, bet ir žemėvaldos teisę.

Trisdešimt trys mansai
Fundacijoje nurodoma, kad Bagrėnų valdoje buvo trisdešimt trys mansi. Kas tai?
Viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje mansus reiškė žemės vienetą, pakankamą vieno valstiečio ūkiui išlaikyti. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ypač po XVI amžiaus Valakų reformos, šis terminas dažnai atitiko valaką, nors istorikai visada pabrėžia, kad visiškos tapatybės tarp šių sąvokų nėra.
Jeigu remtumėmės valako dydžiu, Bagrėnų valdoje fundacijai buvo priskirta maždaug septyni šimtai hektarų žemės. Tai buvo įspūdingas turtas, leidęs išlaikyti ne tik kleboną, bet ir visą parapijos gyvenimą.
Tačiau čia svarbu ne vien skaičiai. Horvatas nerašo: „dovanoju 33 mansus.“
Jis vardija viską, kas sudaro gyvą ūkį: laukus, pievas, ganyklas, sodus, daržus, valstiečius, jų prievoles ir pajamas. Tai primena ne dovanojimo kvitą, o kruopščiai sudarytą ūkio inventorių. Ir būtent čia atsiskleidžia fundatoriaus mąstymas. Jam rūpi ne tik žemės plotas. Jam rūpi, kad po dvidešimties ar penkiasdešimties metų klebonas galėtų gyventi iš šios valdos lygiai taip pat, kaip ir pirmąją dieną.

Bažnyčia negali gyventi iš atsitiktinumo
Pirmojoje straipsnio dalyje minėjome, kad iki fundacijos kunigas buvo išlaikomas kasmetine pašalpa. K. Horvatui tokia tvarka atrodė ydinga.
Jis puikiai suprato, jog žmogaus dosnumas gali baigtis. Pasikeitus valdytojui, paveldėtojui ar politinėms aplinkybėms, kunigas galėjo likti be pragyvenimo šaltinio. O tada sustotų visas parapijos gyvenimas. Todėl jis pasirinko kitą kelią. Ne vienkartinę auką. Ne kasmetinę išmoką. O nuolatinį ekonominį pamatą.
Šiandien sakytume, kad jis sukūrė parapijos fondą, kurio kapitalas pats generavo pajamas. XVII amžiaus žmogui tai buvo nepaprastai modernus ir toliaregiškas sprendimas.
Štai kodėl fundacijoje tiek daug dėmesio skiriama ūkiui. Horvatas rašo ne apie turtą dėl turto. Jis rašo apie priemones, kurios leis parapijai gyventi.
Jo akimis žiūrint, kiekviena pieva reiškė pašarą arkliui, kiekvienas laukas – duoną kunigo stalui, kiekviena valstiečių prievolė – galimybę išlaikyti bažnyčią, kiekviena teisė naudotis gamtos ištekliais – saugumą ateičiai.
Todėl Bagrėnų valda buvo ne dovana vienam kunigui.
Ji buvo dovana visoms būsimoms Prienų parapijos žmonių kartoms.

Nemunas – didysis XVII amžiaus kelias
Bagrėnų valda buvo turtinga ne vien dirbamosios žemės. Horvatas labai aiškiai pasirūpino, kad parapija galėtų naudotis ir tuo, ką žmonėms dovanojo pati gamta. Todėl fundacijoje randame nuostatas apie pievas, miškus, medieną, o ypač – apie Nemuną.
Šiandien upę dažniausiai suvokiame kaip gražų kraštovaizdžio elementą ar poilsio vietą. Tačiau XVII amžiaus žmogui Nemunas buvo visai kas kita. Tai buvo svarbiausias kelias, jungęs Lietuvos gilumą su Kaunu, Prūsija ir Baltijos uostais. Tuo keliu plaukė javai, mediena, pelenai, vaškas, kailiai ir daugybė kitų prekių. Todėl gyventi prie Nemuno reiškė turėti priėjimą prie vienos svarbiausių to meto Lietuvos „arterijų“.
Neatsitiktinai Horvatas klebonijai paskiria geresnę vietą arčiau upės. Tai buvo ne prabanga, bet praktiškas sprendimas. Kunigui reikėjo lengvai pasiekti parapiją, priimti atvykstančius žmones, rūpintis ūkiu. Upė buvo kasdienio gyvenimo dalis.
Fundacijoje taip pat suteikiama teisė naudotis žvejybos vietomis. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tik menka smulkmena. Tačiau anuomet žvejyba buvo svarbi ūkio šaka. Žuvis sudarė nemažą mitybos dalį, ypač pasninko dienomis, kurių Bažnyčios kalendoriuje buvo daug daugiau negu šiandien. Taigi teisė žvejoti reiškė ne vien papildomą maisto šaltinį, bet ir tam tikrą ekonominį stabilumą.
Panašiai reikia vertinti ir mišką. Mums miškas dažniausiai asocijuojasi su uogomis, grybais ar poilsiu. XVII amžiaus žmogui tai buvo statybinė medžiaga, kuras, žaliava ūkiniams pastatams, tvoroms, tiltams, valtims. Be medienos nebuvo įmanoma nei statyti, nei šildyti, nei remontuoti.
Todėl Horvatas fundacijoje labai aiškiai nustato, kokia mediena gali būti naudojama bažnyčios ir klebonijos reikmėms. Jis rūpinasi ne vien dabartimi. Jis galvoja apie laiką, kai po daugelio metų reikės pakeisti supuvusią siją, perdengti stogą ar pastatyti naują tvartą.
Šiandien tokios nuostatos gali atrodyti perdėtai smulkmeniškos. Tačiau būtent iš tokių „smulkmenų“ anuomet buvo statomas visas parapijos gyvenimas.

Dingęs inventorius
Viena įdomi fundacijos vieta šiandien istorikui kelia ne atsakymą, o klausimą.
Dokumente kelis kartus minima, kad yra sudarytas atskiras fundacijai perduodamo turto inventorius. Tai buvo visiškai natūralu. Tokiame inventoriuje paprastai būdavo smulkiai surašyta viskas, kas perduodama naujajam valdytojui: žmonės, pastatai, gyvuliai, žemės, padargai, kartais net indai, baldai ar liturginiai reikmenys. Deja, pats inventorius iki mūsų dienų nėra išlikęs arba bent jau kol kas nėra surastas. Tai intriguojanti šios fundacijos paslaptis.
Jeigu kada nors jis būtų aptiktas kokiame nors archyve Lietuvoje ar Lenkijoje, istorikai gautų neįkainojamą šaltinį. Tuomet galėtume žingsnis po žingsnio atkurti, kaip atrodė XVII amžiaus pradžios Bagrėnų valda, kiek joje buvo gyvulių, kokie stovėjo pastatai, kokiais įrankiais dirbo žmonės ir kokį turtą iš tikrųjų paveldėjo Prienų parapija.
Istoriko darbas dažnai primena dėlionę, kurioje trūksta keleto svarbių gabalėlių. Kartais užtenka vieno naujai rasto dokumento, kad visas vaizdas staiga taptų daug aiškesnis, suprantamesnis. Galbūt toks atradimas dar laukia ateityje.

Kodėl Horvatas vardija kiekvieną smulkmeną?
Skaitytojui gali kilti klausimas: kam fundacijoje reikėjo taip kruopščiai vardyti laukus, pievas, daržus, sodus, medieną ar žvejybos teises? Atsakymas labai paprastas. Horvatas nepasitikėjo vien žmonių geranoriškumu bei atmintimi.
Jis žinojo, kad po kelių dešimtmečių pasikeis klebonai, valdos tenutarijai (red. tenutui), liudytojai. Naujiems žmonėms atsiras pagunda vieną ar kitą teisę ginčyti, užmiršti ar pasisavinti. Todėl beveik kiekviena svarbesnė detalė būdavo įrašoma į dokumentą.
Tai buvo savotiškas draudimas ateičiai.
Fundacijos tekstas turėjo kalbėti tada, kai paties fundatoriaus jau nebebus tarp gyvųjų. Šiuo požiūriu Horvatas pasirodo ne tik kaip dosnus geradarys, bet ir kaip išmintingas teisininkas. Jis suprato, kad geriausia apsauga nuo būsimų ginčų yra aiškiai ir tiksliai surašytas dokumentas.
Galbūt todėl šiandien, praėjus daugiau kaip keturiems šimtams metų, mes vis dar galime taip tiksliai suprasti jo sumanymą. Dokumentas išsaugojo ne tik fundatoriaus valią. Jis išsaugojo ir jo mąstymo būdą.

Vienas žodis, parodantis svarbią valstybės valdymo sistemos detalę
Atidžiai skaitant 1609 metų Prienų bažnyčios fundaciją, dėmesį patraukia viena iš pirmo žvilgsnio visai nereikšminga detalė. Dokumento pradžioje Kasparas Horvatas save pristato ne tik vardu ir pavarde. Jis nurodo ir savo pareigas: Prenensique et Berstunensis Tenutarius – Prienų ir Birštono tenutarijus (red. tenutorius). Tai nėra atsitiktinis titulas.
Fundacijoje Horvatas kalba apie karališkųjų valdų dalies perdavimą Bažnyčiai, apie žemes, pajamas, miškus, pievas ir valstiečių prievoles. Vadinasi, jis prisistato tomis pareigomis, kurios suteikė jam teisę tas valdovo valdas administruoti. Tai leidžia manyti, kad fundacijos tekste kiekvienas pareigybės pavadinimas pasirinktas sąmoningai.
Ši detalė tampa dar svarbesnė vėliau, kai dokumente kalbama apie pareigūną, turintį padėti užtikrinti fundacijos nuostatų vykdymą. Ir čia Horvatas vėl pavartoja tą patį žodį – tenutarius. Kodėl jis toks svarbus?
Pats terminas kilęs iš lotyniško veiksmažodžio tenere – laikyti, valdyti. Iš jo susiformavo ir sąvoka tenuta, reiškusi valdovo valdą, patikėtą administruoti konkrečiam asmeniui. Tokios valdos savininkas buvo valdovas, o tenutarijus jas valdė jo vardu – prižiūrėjo valdą, rinko pajamas, rūpinosi valstiečių prievolėmis, saugojo valdovo turtinius interesus ir atsakė už tinkamą valdos administravimą.
Todėl tenutarijus nebuvo tos žemės savininkas. Jis buvo jos valdytojas ir administratorius. Kartais tenutarijaus pareigos supaprastintai tapatinamos su seniūno pareigomis. Ir K. Horvatas kai kurių istorikų aiškinimuose vadinamas Prienų seniūnu. Toks aiškinimas nėra visiškai klaidingas, tačiau nėra ir tikslus.
Seniūnas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo platesnės kompetencijos valdovo pareigūnas. Jis rūpinosi ne tik ūkiniais reikalais, bet ir administracija, teisingumo vykdymu, viešąja tvarka, krašto gynyba bei valdovo valdžios įgyvendinimu savo seniūnijoje.
Tenutarijaus veiklos laukas buvo siauresnis ir labiau susijęs su konkrečios valdovo valdos administravimu. Jo atsakomybė pirmiausia apėmė ūkį, pajamas ir patikėto turto priežiūrą.
Žinoma, XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenimas ne visada tiksliai atitiko teoriją. Neretas didikas vienu metu eidavo ir seniūno, ir tenutarijaus pareigas. Todėl istoriniuose šaltiniuose kartais tas pats žmogus minimas skirtingais titulais – priklausomai nuo to, kokia jo veiklos pusė tuo metu buvo pabrėžiama. Tačiau Horvato fundacijoje pasirinktas būtent žodis tenutarius. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Šis dokumentas nėra valstybės administravimo instrukcija. Tai bažnytinės fundacijos aktas, kuriame svarbiausia – karališkosios valdos dalies perdavimas Prienų parapijai ir tos dovanos apsauga ateityje. Todėl visiškai natūralu, kad Horvatas kalba kaip tenutarijus – žmogus, atsakingas už valdovo valdos administravimą, o ne kaip seniūnas, kurio pareigos buvo gerokai platesnės.
Kartais istorikui užtenka vieno žodžio, kad atsivertų visas praeities pasaulis. Toks žodis Horvato fundacijoje yra tenutarius. Jis leidžia geriau pažinti ne tik XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinę sistemą, bet ir patį žmogų, kurio rūpesčiu Prienų parapija gavo tvirtą pamatą savo ateičiai.
Šis, atrodytų, nedidelis terminologinis niuansas daug pasako apie patį fundatorių. Kasparas Horvatas buvo ne tik pamaldus katalikas ir dosnus geradarys. Jis buvo patyręs administratorius, puikiai išmanęs valstybės valdymo tvarką ir teisinę dokumentų kalbą. Todėl jo fundacijoje dvasiniai siekiai nuolat dera su praktišku administratoriaus mąstymu. Jis rūpinasi ne vien bažnyčios ar klebonijos pastatais. Jis siekia, kad po daugelio metų parapija tebebūtų gyva, turėtų iš ko išsilaikyti ir galėtų ištikimai vykdyti savo misiją.
Tam neabejotinai įtakos turėjo ir jo gyvenimo kelias. Beveik du dešimtmečius Horvatas tarnavo kardinolui Andriejui Batorui – karaliaus Stepono Batoro mylimam sūnėnui, gana įtakingam to meto Vidurio Europos Bažnyčios ir politikos veikėjui. Kardinolas buvo išsilavinęs jėzuitų mokyklose, studijavo Romoje, dalyvavo Šventojo Sosto ir Abiejų Tautų Respublikos politiniame gyvenime, o vėliau tapo Varmijos kunigaikščiu vyskupu ir Transilvanijos kunigaikščiu. Tarnyba tokioje aplinkoje Horvatui buvo ne tik garbė, bet ir savotiška administravimo bei bažnytinės teisės mokykla.
Todėl sunku nepastebėti, kad Prienų fundacija parašyta žmogaus, pripratusio prie tikslios teisinės kalbos. K. Horvatas kruopščiai renkasi sąvokas, aiškiai atriboja pareigybes, tiksliai apibrėžia teises ir pareigas, numato galimus ginčus bei jų sprendimo būdus. Žinoma, negalime tvirtinti, kad tokio dokumento struktūrą jis perėmė tiesiogiai iš Romos ar kardinolo kanceliarijos. Tačiau visa jo gyvenimo patirtis leidžia manyti, kad tarnyba kardinolo Andriejaus Batoro aplinkoje suformavo tą administracinį ir teisinį mąstymą, kuris taip ryškiai atsiskleidžia 1609 metų Prienų fundacijoje.

Kun. Jordanas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas