„Džiaugiuosi, kad ne vieną išaustą lovatiesę padovanojau, kad tiek daug žmonių bandom pavaišinau“…

– O kad dabar sugrįžtų visi, kurie išėję iš tų vadinamų laukų, vienkiemių į didesnius miestus, kiti – susibūrę bendrame Amžinojo poilsio ratelyje. Kiek daug žmonių gyveno Noreikiškių, Malinavos, Garborijos kaimuose. Ir čia, Pieštuvėnuose, kiek daug gerų žmonių jau nėra. Todėl ir sakau, kad man – kasdien Oninės. Žinoma, bendruomenės organizuojama šventė labai graži, todėl ir nueinu. Ir žmonių pamatyti labai noriu. Kiek čia mes būsim. O jeigu dar turėsiu jėgų po šventės pečių iškūrenti ir savo svečiams bandų iškepti – man bus dar gražesnė šventė, kad išpildžiau tradicijas ir aš. Džiaukimės vieni kitais, nepykim ir nesipykim dėl nieko. Pragyvenai dieną ir – džiaukis, kad atsikėlei, kad dar sugebi saulėtekį atskirti nuo saulėlydžio… Tegu gražūs mums būna ir saulėlydžiai. Palydžiu juos malda ir maloniais prisiminimais, daug skaitau. O gyvenime būta visko, bet kaip sakoma, kas gera – prisiminkim, kas bloga – lai išblės… – praėjusį sekmadienį švęstų Oninių išvakarėse kalbėjo Onutė Pugačiauskienė iš Pieštuvėnų kaimo.
Pašnekovė gyveno atsiminimais, kurių visa jos gyvenimo knyga pačios prirašyta. Kartais magėjo įsiterpti, klausti, iš kur turėjo jėgų, kai palaidojo mažą dukrelę, kai daug dirbti teko nuo mažumės. Šeimoje augo penki vaikai – keturios sesės ir brolis. Dabar tik Onutė džiaugiasi kasdienybe, dukra ir ypač tuo, kad jos neužmiršta sesių bei brolio ir vyro sesių vaikai, anūkai ir jau proanūkiai, ir svetimi žmonės, kurie, kaip sako, jai labai labai brangūs. Jų tiek daug Onutės gyvenime. „Nežinau, kuo čia traukė tie namai, nei grožio, nei turtų, bet, kai mirė vyras, sakiau, kad gal ir gerai, kad jis kitiems daug išdalino, kad negailėjo, iš dūšios pavaišindavo ir į namus įdėdavo, kitus ir palydėdavo… O aš džiaugiuosi, kad šitiek bulvinių bandų prikepiau, ir kad labai daug žmonių jų paskanavo, ne tik giminių, bet ir tų, kurių net nemačiau, ir tų, kurie svetimi, bet tapo labai artimi“.
Taigi, lai kalba pati Ona.

Apie tėvo amatą
Užklausta apie amatus, sakė, kad pirmiausia norinti papasakoti apie tėvo amatą, paskui – apie audimą ir bandų kepimą.
– Prisimenu, kaip maždaug prieš 70–75 metus tėvukas darė klumpes. Mūsų buvo didelė šeima, visi kasdien avėdavom. O batelius, basutes vasarą tik eidami į bažnyčią nešdavomės ir apsiaudavom netoli bažnyčios. Tėvas Jonas Smolskas eidavo į alksnyną, nusipjaudavo vidutinio storumo alksnį. Viršūnę palikdavo, o vadinamą storą dalį parsinešdavo namo, supjaudavo kaladukėmis. Tą kaladukę paskui perkirsdavo pusiau, išdroždavo peiliu ir skaptuodavo. Klumpę padarydavo su tokiu kulnu, kad didesni atrodytume. Tada dar džiovindavo. Vėliau apie klumpę išrėždavo revelius, iš odos išpjaudavo vadinamus peretkus ant klumpės, dėdavo kurpalį, ant jo – peretką ir siaurą juostelę ties tuo reveliu tiesiai prikaldamas mažais vinukais. Arba darydavo iš plonos vielos kabes, kaldavo vieną vinį, tada kabę. Devyni asmenys buvom šeimoje, tai tų klumpių daug reikėjo. Prie balkio buvo prikalta lenta ir ant jos pridėta visokio dydžio klumpių.

Linas žmogų ir aprengdavo…
Buvo tokie laikai. Kai augau, sėdavo linus. Kai atsiranda žolių, mums vaikams, reikėdavo juos ravėti. Kai linai nunokdavo, juos raudavo ir rišdavo į tokias saujas. Vaikams reikėdavo tas saujas nešiot. Didesni juos statydavo į šlites. Kai išdžiūdavo, veždavo į kluonus. Kultuvėm tas saujas nukuldavo, sėmenis atskirdavo, o linų šiaudelius veždavo į pirtį. Pirtį kaime turėjo tik vienas žmogus. Ten juos padžiaudavo. Džiūdavo kokią parą. Tada mintuvais juos mindavo, iš šiaudelių likdavo jau pluoštas. Tas saujas šukuodavo kokiais dviem šepečiais. Šukuojant linų saujas, atskirdavo pakulas, o jau tuos iššukuotus verpdavo rateliais. Supašydavo kuodelį, smaigčiu prismeigdavo prie verpstės. Tada nuo špūlios lenkdavo ant lanksčių į tolkas. Tolkas merkdavo į vandenį, paskum jas dar kultuvėm nuvelėdavo. Kai išdžiūdavo, vydavo ant krijalių, o nuo tų krijalių – ant mestuvų. Taip susidarydavo vadinamas metimas.
Metimas būdavo ilgas, matuodavo ne metrais, o sienom, buvo kokios penkios sienos. Viena siena turėdavo keturis metrus. Tada tą metimą riesdavo (sukdavo) ant veleno ir verdavo per nytis. O aš jau skirstydavau ir padavinėdavau mamai po vieną siūlą ir girdėdavau, kaip mama pakuštom (tyliai) sakydavo – ant pirmos, ant antros nyties, arba 2–3–4. Iš nyčių verdavo į skietą. Jeigu ausdavo plonesnį audeklą, tai linais ir mesdavo, ir atausdavo. Žinoma, ne linais, o iš jų suverptais siūlais, tuo laiku taip vadindavo. Prisimenu, būdavo, dažo tuos siūlus įvairiom spalvom. Mesdamos moterys mokėjo sudaryt tokias lyg juostas, sumargindavo ir iš to audeklo pasiūdavo mažesnėms mergaitėms suknutes. Vyriausia sesuo Verutė buvo siuvėja – iš jos šio amato išmokau ir aš.
Siuvimas labai padeda atsipalaiduoti. Dabar jau tik pasitaisau kokį drabužį. O tada eidavau pėsčia iš Noreikiškių į Lepelionis, kur sesė gyveno, ir mokiausi. Ji ir ausdavo, tai ir aš išmokau šių darbų. Juodais lininiais siūlais apmesdavo, o jau tada avelių vilnos juodais siūlais atausdavo ir siūdavo vyrams kostiumus. Ausdavo ir keturnyčius, šešianyčius ir net aštuonytes staltieses. O aš, kai tik pritaikydavau, vis užlipdavau paausti, taip ir išmokau. Reikėjo trinti šeivas, jas dėdavo į šiaudyklę, kurią per siūlų žiotis iš vienos pusės į kitą rankomis „siųsdavai“, o pakojas mindė kojomis. Kai ausdavo dvinytį audinį, tai būdavo dvi pakojos. Mini pirma vieną, paskui kitą, o jau, kai ausdavo keturnytį, reikėjo minti po vieną pakoją iš eilės. Kadangi buvau jauniausia namuose, buvau nelabai reikalinga, todėl pas sesę ir mokiausi visų darbų. Šeštadienį vėlai vakare eidavom pas tėvus į Noreikiškes, sekmadienį pasiimdavom iš tėvų duonos kepalą, lašinių, kad aš turėčiau ką savo valgyti, nes sesuo buvo nutekėjusi į didelę šeimą. O kai užrengdavom audimą pas tėvus, tai sesė atvykdavo su vaiku, ir ausdavom parinktinius abrūsus (rankšluosčius). Audžiant parinktinius reikia raštą išrinkt lentuke, ją vartyti. Vieną spaudi į žemę, kitą į viršų, taip pat lentuke padaryt žiotis, užšauti siūlą su šiaudykle, minti pakoją ir vėl šauti. Tais laikais, nežinau kodėl, reikėdavo turėti namuose trylika staltiesių, keturis abrūsus. Reikėjo turėti ir 13 metrų rankšluostį, kuris buvo skirtas karstui leisti į duobę. Kai žmogus mirdavo, jį šarvodavo namuose. Reikėjo trylikos metrų staltiesės ant lentos, po karstu, ir ant giesmininkų stalo. Ir ant stalų, kai sugrįždavo žmonės nuo kapų. Žmogų laikydavo dvi paras, reikėjo turėti ir kuo pakeisti staltiesę.
Ausdavo, žinoma, ir kraičiui į marčias. Kiekviena mergina privalėjo turėti ir staltiesių, ir rankšluosčių. Vyro brolį reikėjo apdovanoti rankšluosčiu, o vyro tėvą – plonu dviejų metrų lininiu audeklu, vadinamu trivalakte. Jaunajai reikėjo turėti keletą ritimų ir plonos, ir storesnės drobės. Na kaip gi, tuščios kraičio skrynios neveši pas vyro tėvus. Dar turėjai turėt rankšluostį piršliui išpirkti, kada jį vesdavo „karti“.
Ausdavom daug lovatiesių. Lovų namuose būdavo nemažai, šeimynos juk didelės, reikėdavo jas užtiesti. O jau jeigu vestuvės ar laidotuvės – būtinai reikėdavo naujomis užtiesti. Na, tais laikais taip buvo. Kiekvienoj šeimoj, kiekvienoj pirkioj buvo audėjų, ir austinių būdavo pilnos spintos. O linas žmogų ir aprengdavo: ir apatiniai drabužiai, ir viršutiniai, vyrams – baltiniai, kelnės, vaikams – baltinukai. Oi, kaip kartais likęs koks spalis pakąsdavo, nei masažų nereikėjo. Kelninis audeklas buvo ant linų ataustas pašukėlėmis – geresnės rūšies pakulomis. Taigi gyvenau tokiu laikmečiu, jis buvo ir sunkus, bet ir labai gražus. Kartais pagalvoju, iš kur tos kaimo moterys turėjo tiek stiprybės, kantrybės, jėgų, išminties – ne visos baigusios mokslus, tik po kelias klases, daug dirbdamos gebėjo ir vaikus užauginti, ir tais kaimo keliukais išleisti į mokslus… O pamokas išmokom iš gyvenimo.

Bandas kepu ir dabar
Bandų kepimą prisimenu iš vaikystės, kai viskas buvo kitaip – ir tie pečiai kitokie, bet papasakosiu, kaip dabar aš jas kepu. Iš vakaro prisilupu nepilną arba pilną kibirą bulvių, jas užpilu šaltu vandeniu, kad nedžiūtų. Taip pat iš vakaro išverdu (iššutinu) bulvių. Kai atvėsta, jas susimalu per mėsmalę. Rytą būna greičiau. Kuriu pečių, kūrenu alksninėmis malkomis. Bulves sutarkavus, nukošiu tarkius, tam skysčiui leidžiu nusistovėti. Dedu dvi dalis tarkio, trečią dalį virtų bulvių, supilu nusistovėjusį krakmolą, įpilu saldžios grietinės, suminkau, sumaišau, druskos, žinoma, įberiu. Ir dedu ant džiovinto kopūsto lapo. Išploju tešlą delnu, kitos rankos delnu prilaikau bandos kraštus, kad būtų graži banda. Į pečių telpa šešios. Kai jau pečius būna iškūrentas, kačerga (žarstekliu) ištraukiu žarijas, nušluoju nuo pečiaus pado pelenus, traukiu bandą ant ližės ir šaunu į pečių. Kai po kokios valandos išimu iš pečiaus, nulupus lapus, dedu bandą vieną ant kitos, uždengiu lininiu audeklu. Taip pabuvusios jos pasidaro minkštesnės. Pjaustau trikampiais gabaliukais, kad kiekviename gabalėlyje būtų vis kraštas bandos. Suvilgau kiekvieną atskirai į sviesto, spirgių riebalus, ant viršaus užpilu truputį grietinės ir supilu atskirai suspirgintus, pailgai supjaustytus spirgučius. Uždengiu dubenį ir stumiu į pečių, bandos ilgai būna karštos. Darau ir varškę, ištrinu, įpilu truputį saldžios grietinėlės. Vieni mėgsta valgyti tik su spirgučiais, kiti – ir su varške.
Džiaugiuosi, kad ne vieną išaustą paklodę padovanojau, kad tiek daug žmonių bandom pavaišinau. Būkit visi sveiki, ir būkim visi tiek, kiek Dievo duota. O bus kaip bus…
Pasakojimą išklausė ir užrašė Ema Karbutaitė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas