Besilankydami bažnyčiose, ne vienoje iš jų esame pastebėję votus – sidabrines širdeles, įvairių formų plokšteles, sukabintas šalia šventųjų paveikslų ar skulptūrų. Jie nėra tik žmonių pamaldumo ir tikėjimo liudijimas, juolab praeities reliktas. Asmeninės padėkos, įžado ar prašymo ženklų – votų – aukojimo bažnyčiose tradicija išliko per amžius ir šiuo metu išgyvena tikrą renesansą. Net ir moderniais technologijų laikais, kuomet džiaugsmais bei liūdesiu įprasta dalytis socialiniuose tinkluose, žmonės ieško dvasinės atramos ir užtarimo maldos namuose, o, atpažinę savo gyvenime įvykusius stebuklus ar davę pažadą Kūrėjui, jie jaučia pareigą atsilyginti apčiuopiama auka.
Gyvoji tikėjimo ir meno grandis
Birštono sakraliniame muziejuje surengta išskirtinė keturių talentingų menininkių – Marijos Zaleskytės, Astos Šimkevičienės, Ievos Grigienės ir Emilijos Giedraitytės – jungtinė paroda „EX-VOTO“ pakvietė apžvelgti istorinę votų tradiciją. Šiandien ji Lietuvoje pasireiškia ne tik kaip aktyvus tikėjimo pratęsimas, bet ir, peržengdama bažnytinius rėmus, atsiskleidžia drąsiose šiuolaikinių juvelyrų meninėse interpretacijose.
Parodą pristačiusi viena iš jos autorių Marija Zaleskytė lankytojus supažindino su Lietuvos sakralinio meno dalimi – votais, papasakojo apie asmenines patirtis, tyrinėjant šią temą, pasidalijo ir jautriomis istorijomis, kurios žmones skatina aukoti, o menininkus įkvepia kurti votus.
Juvelyrė Marija Zaleskytė – aktyvi jaunosios kartos lietuvių menininkė. Baigusi Kauno jėzuitų gimnaziją, ji pasirinko studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakultete. Čia, aktyviai įsitraukusi į vietos meno bendruomenę ir bendradarbiaudama su katalikiškomis bei jaunimo organizacijomis (menininkė yra Ateitininkų organizacijos narė), ji dar studijų metais pradėjo gilintis į votų fenomeną, ši sritis ją taip įtraukė, kad ir ateityje ketina meninį – tiriamąjį darbą tęsti, galbūt netgi išleisti iliustruotą leidinį apie votų tradiciją Lietuvoje.
Jos teigimu, su votais siejamos asmeninės žmonių patirtys per šimtmečius nedaug tepakito, tačiau ištobulėjo pati voto simbolikos interpretacija bei meninė išraiška. Istorines tikėjimo, vilties ir dėkingumo žinutes šiuolaikiniai kūrėjai interpretuoja per modernias medžiagos apdirbimo technologijas ir formas.
Liudija apie žmogaus pažeidžiamumą
M. Zaleskytė tvirtina, kad už kiekvieno voto slypi jautri asmeninė istorija. Jos įsitikinimu, bažnyčiai dovanotas votas – tai tarsi savotiškas susitarimas su Dievu. Prašydamas jo malonės žmogus duoda pažadą, o sulaukęs atsako – pasveikęs po sunkios ligos, išsigelbėjęs iš pavojaus, sulaukęs vaikų gimimo, pažymėdamas jam reikšmingas asmenines sukaktis – atsidėkoja materialiu ženklu. Votų tradicija pagrįsta ne tik tikėjimu, ji yra ir įrodymas, kad žmogus nepaliekamas vienas tuomet, kai yra pažeidžiamas, o gyvenimas slysta iš rankų.
–Tyrinėjant votus man pats įdomiausias dalykas yra voto simbolika, jo prasmė, išraiška,– teigia Marija Zaleskytė. Sidabrinės širdelės, jos teigimu, yra universalus simbolis, reiškiantis ne tik gijimą po kardiologinių ligų, bet ir meilę, šeimą bei viską, kas žmogui yra brangiausia. Votai, kurie atkartoja žmogaus galūnes ar organus (akis, koja, ranka ir kt.), yra padėka už sugrąžintą konkrečios kūno dalies ar organo sveikatą, sėkmingą operaciją. Ausies formos votas – yra retesnis, viena jo prasmių siejama su visagirdinčio Dievo įvaizdžiu.
Šiandien, kaip ir prieš 300 metų, aukojimo intencijos išlikusios labai panašios. Dėkojama ne tik už fizinį išgijimą, bet ir už gautą dvasinę pagalbą bei paguodą – paramą dvasios kovoje, artimųjų atsivertimą ar išminties dovaną sunkių gyvenimo pasirinkimų metu, prašoma apsaugos nuo įvairių nelaimių. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus plitusios koronaviruso pandemijos metu Lietuvoje seserys benediktinės inicijavo bendrą votų projektą: žmonės dovanojo savo vestuvinius žiedus, auskarus bei krikšto dovanas, kurios vėliau buvo perlydytos ir virto bendra padėka už Švč. Mergelės Marijos globą.
Nuo vaško votų iki Aušros Vartų lobyno
M.Zeleskytė pasakoja, kad votų tradicija Lietuvoje atsirado kartu su pirmosiomis bažnyčiomis, tačiau jos šaknys senesnės už pačią krikščionybę – dar pagonybės laikais žmonės palikdavo grūdų, gėlių, papuošalų, kitų aukų prie akmeninių altorių ir dievybių statulų. Pirmieji krikščioniški votai buvo gaminami iš vaško, tuo metu jis buvo prabangos prekė. Šių dirbinių praktiškai neišliko – gausiai surinktos figūrėlės būdavo sulydomos į žvakes, o ir medinės bažnyčios neretai užsidegdavo. Vėliau išpopuliarėję metaliniai votai pasitarnaudavo ir praktinėms liturginėms reikmėms – iš jų lydinio bažnyčios gamindavo naujus reikmenis.
Iš rašytinių šaltinių žinomas seniausias voto dovanojimo faktas Lietuvoje siekia 1671 metus. Tai buvo tėvų padėka už sūnaus išgelbėjimą Vilniaus Aušros Vartų bažnyčiai. Šis pirmasis votas buvo medinė lentelė su paties stebuklingo įvykio – žuvusio vaiko išgelbėjimo – atvaizdu. Deja, šį unikalų objektą sunaikino vienas iš Vilniaus gaisrų. Didžiausios votų aukojimo bangos bažnyčioje užfiksuotos didžiųjų sukrėtimų ir karų laikotarpiais (1903–1906 m. ir 1911–1914 m.).
Dar XX a. pradžioje prie garsiojo Dievo Motinos paveikslo buvo suskaičiuota net 14 tūkstančių votų. Per šimtmečius ant sienų jie persidengė sluoksniais ir sugulė į vientisas plokštes, tad, pasak M.Zaleskytės, ir pačią Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčią galima laikyti vienu dideliu votu.
Votų aukojimas niekada nebuvo vien turtingųjų privilegija. Keičiantis laikams, nepritekliaus metais tiesiog mažėdavo grynojo aukso ar sidabro procentas lydinyje (praba). M.Zaleskytė prisiminė pasakojimą apie Vilniaus elgetą, kuris elgetaudamas iš surinktų žmonių aukų sugebėjo užsakyti ir bažnyčiai padovanoti prabangią liturginę taurę su specialiu padėkos užrašu.
Juvelyras – tarpininkas ir nuodėmklausys
Šiandieniniame gyvenime eks-votai veikia kaip universalus psichologinis bei meninis įrankis, siejamas su gijimo terapija ir dėkingumo praktikomis. Palikdamas votą tam tikroje vietoje (bažnyčioje, gamtoje ar kitoje vietoje), žmogus simboliškai „atsisveikina“ su savo našta, atleidžia ir pradeda vidinį gijimo procesą. Tai tarsi materialus įrodymas, kad žmogus pripažįsta ir vertina gautą pagalbą, sėkmę ar atgautą vidinę ramybę.
Šiandien votų aukojimo tradicijai populiarėjant, jie tampa reikšminga prabangos preke, skirta individualios padėkos išraiškai. Nors bažnytinių reikmenų parduotuvėse galima įsigyti štampuotų, masinės gamybos votų, juvelyrės teigimu, žmonės vis dažniau prašo pagaminti individualizuotus autorinius kūrinius, kuriuos norėtų paaukoti.
Pasak M.Zaleskytės, ne kiekvienas menininkas ryžtasi kurti votus, nes tam reikia atitinkamo santykio su tikėjimu ir vidinio pasirengimo. Individualaus užsakymo išpildymas yra ilgas procesas, pirmiausia juvelyras tarsi nuodėmklausys kalbasi su žmogumi, išklauso jo gyvenimo istoriją, sužino, koks įvykis jį paskatino aukoti, kad galėtų interpretuoti konkretaus pažado/padėkos simbolių kalbą.
„Kai yra vidinis santykis su tuo, ką darai, gimsta ir gera forma“, – akcentuoja menininkė, pasidalindama svajone – sugrąžinti prie votų paliekamų užrašų tradiciją, kad stebuklai ir geri darbai būtų užfiksuoti ateities kartoms.
Tradicijos keičiasi – dėkingumas išlieka
Šiuolaikinės medžiagos ir technikos leidžia išgauti itin subtilius plastinių formų darbus. Visgi individualiai pagamintas originalus votas nėra pigus užsakymas. Įvertinus panaudotų medžiagų kainą, menininko sugaištą laiką, idėjų paiešką ir darbą, jis gali kainuoti ir kelis tūkstančius eurų. Pirkti masinės gamybos ar užsakyti autorinį votą yra paties žmogaus dvasinis pasirinkimas.
Parodoje „EX-VOTO“ eksponuojami keturių menininkų darbai kol kas neapsigyveno bažnyčiose – juvelyrės juos pasiliko edukacijos ir sklaidos tikslais. Dalis votų yra buvusių studentų kursiniai darbai, sukurti pagal jų pačių išgyventas ar sugalvotas istorijas.
Dažnai linkstama manyti, kad senosios tradicijos išnyksta kaip nebereikalingos, tačiau votų istorija rodo visai ką kita. Tradicijos keičiasi kartu su žmonėmis. Šiuolaikiniai votai vizualiai skiriasi nuo tų, kurie buvo kuriami prieš kelis šimtus metų, tačiau pati idėja lieka nepakitusi: noras padėkoti, prisiminti esminį savo gyvenimo įvykį ir tą trapų jausmą paversti apčiuopiamu, amžinu daiktu. Mažas metalinis dirbinys savyje gali talpinti ne tik unikalią istoriją, bet ir visą žmogaus gyvenimą, – savo pasakojimą apibendrina menininkė M.Zaleskytė.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).