Jiezno grafystei – 470 metų (IV). Kai Jiezno vardas krašte visus stebino, o kartais ir neramino…

Jiezno grafystės 470 metų sukaktis primena mūsų šimtmetinę istorinę buveinę, mūsų istorines protėvių gimines, daugiau nei 30 giminaičių kartų.
Jiezno grafystė pradėta kurti Lietuvos ir Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto maršalo, Kauno seniūno, Jiezno valdos savininko, Gulbės herbo kunigaikščio Jaroslavo Motiejaičio Holovčinskio pastangomis. 1807 m. Trakų apskrities eksdivizinis teismas pripažino, kad dėl didelių skolų bažnyčioms, vienuolynams, bankams grafai Pacai yra nemokūs, konstatavo jų bankrotą. Grafystė nustojo egzistavusi, nes jos valdos atiteko Jonui ir Bernardui Penčkovskiams ir kitiems kreditoriams. Liko tik garbingas mūsų istorinės buveinės prisiminimas.
Kartu su krašto istorijos entuziastais pritariamai vertiname gerbiamos profesorės Raimondos Ragauskienės istorinę koncepciją, kad istorinis Birštono valsčius padarė didelę įtaką krašto plėtotei. Tačiau pažvelkime į įvykius ir iš Jiezno orbitos. Negalime nuneigti, kad Jiezno grafystės dominavimas 16 a. pradžioje sukėlė kitų gyvenviečių norą stabdyti Jiezno kilimą ir vystymąsi.
Jieznas su Šventininkų (dabartinės Kruonio seniūnijos) žmonėmis išplėtė savo ribas Pakaunės link pagal Jiesią, nuo dabartinės iki buvusios Dovainonių girių iškirtos, kuri tęsėsi iki Išlaužo ir toliau. Jiezno grafystė apjungė Rokus, Šlienavą, Dubravos miškus, Piliuoną, net ir didelę dalį Vaišvydavos. Taip pat – didelę dalį dabartinės Kazlų Rūdos savivaldybės iki Amalvo ir Leiciškių ežerų. Pakaunė buvo Jiezno grafystės „cementas“. Tačiau tai paskatino ir netoliese buvusių gyvenviečių pastangas priešintis Jiezno grafystės dominavimui.

Išlaužo istorijos pradžia
Reikia visa širdimi džiaugtis Išlaužo Dievo Dvaro pastangomis atkurti jų traktuojamus grafų Tiškevičių dvaro rūmus. Tik tenka pastebėti, kad tie rūmai yra sukurti ankstesnių dvaro valdytojų Iljiničnų, Rafanavičių, Valentinavičių. Rūmai – tarsi visų kūrinys su įvairiais potėpiais.

Suraskim savus išlaužus
Aš ir turbūt daugelis iš mūsų esame nuoširdžiai sujaudinti tų pastangų, kuriomis Išlaužo Dievo Dvaras priartina Dievą, tikėjimą prie mūsų sielų. Tai meilė, grožis, muzika, gėlių kvapai, įtaigus žodis. Ir čia turiu prisiminti Anapilin išėjusios mano mamytės, vedusios mane į Jiezno bažnyčioje vykusias šv. Mišias, žodžius: „Vaikeli, dangus – nepaprastai gražus, ten – ramybė, gėlių kvapai, angelai, trimitais grojantys. Todėl kiekvienas ir norime į dangų.“

M.K. Čiurlionio mintys Išlauže, prie apgriuvusių rūmų
Išlaužo istorinė praeitis traukė ne vieną garsų Lietuvos žmogų. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą į Išlaužą atvykęs didysis menininkas apgriuvusiuose rūmuose įžvelgė pokarinę Trojos karo alegoriją. Jis įžvelgė čia po karo grįžtančio Odisėjo klajones: „Keltas pastatytas. Septyniolika dienų Odisėjas plaukia jūra. Jau netoli fajakų sala Šerija. Odisėjas artinasi prie vargų galo. Bet štai staiga gelmių dievas Poseidonas, kuris ką tik grįžta iš Etiopijos, pastebi vyrą, apakina jo sūnų. Baisi Audra sutriuškina Odisėjo keltą. Vos besilaikančiam vargšui jūros dievaitė Leukotėja… Jis priplaukė prie fajakų salos, krenta bejėgis ir sušalęs paskęsta giliame miege“ (Graikų literatūros istorija. Kaunas, 1938, p.14).
Tokios didžiojo menininko mintys. Jos ir tada, ir dabar – sunkiai įskaitomos. Bet tai tarsi dvasinis gaublys, tarnaujantis gilesniems apmąstymams.

Išlaužo pirmojo paminėjimo krašte istorinės aplinkybės
16 a. pradžioje abiejuose Nemuno krantuose kuriasi mūsų kraštas: Užuguostis, Jieznas, Pramiezys, Peršėkė (Balbieriškis), kairysis Birštono dvaro (pagal Nemuną) krantas. Žemių savininkais tampa su Aleksandru ir jo žmona Elena susiję atvykėliai iš rusėniškų LDK žemių: Bogušas Bogotinovičius, Kiseliai, Jurlovai, Iljiničiai, Motiejus Mikitaitis. Patriotizmu, ištikimybe Valdovams ir LDK jie nenusileido kilusiems iš Trakų vaivadijos didikams.
Kairiajame Nemuno krante buvo įsigalėjęs Vitebske kilęs Valdovo maršalas Jonas Iljiničnas, vadovavęs net Ponų Tarybos posėdžiams, nusprendęs pasipriešinti Motiejaus Mikitaičio norams užimti Išlaužo žemes.

Išlaužo gimtadienis – 1509 m. vasario 18 d.
Tą dieną Lietuvos ir Lenkijos karalius, LDK kunigaikštis Žygimantas Senasis Mogiliavo žemės teisme surašo įrašą, kad Išlaužo žemes jis paveda valdyti savo maršalui Jonui Iljiničnui su paveldėjimo, pardavimo, įkeitimo teise. Jį savo ranka, LDK valstybine rusėnų kalba, surašė Valdovo kanceliarijos viršininkas Stanislavas Ween (Lietuvos Metrika. Knyga 25, užrašymo knyga 25,1387-1546; įrašas 19,V., 1988, P.177-178).

Pirmosios Jono Iljinično nesėkmės Išlauže
Pirmiausia žemės savininkas išnuomojo įgytą žemę Jokūbui Radogoštanui. O šis iškirto dalį įgytų tvirtų medžių. Valdovo teismas įpareigojo sumokėti padarytą žalą ir nutraukė nuomos sutartį (Lietuvos Metrika. 1533-1535, V., įrašas 235). Kitu atveju atsirado toks keistuolis badoras Skapas, kuriam J. Iljiničnas pardavė žemę su baudžiauninkais. Tai tas baudžiauninkus visiškai išvaikė, o visą žemę suarė. Valdovo teismas turėjo ką veikti (Ten pat, p111-143, įrašas 320).

Kita Jiezno grafystės dominavimo kryptis – Pakuonis. Goštautų pilis
Pakuonis istorijoje minimas anksčiau, negu užfiksuotas parapijos paminėjimas 1744 m. Čia nuo Vytauto laikų ir 16 amžiuje stovėjo kilmingos Lietuvos giminės Goštautų pilis. Ji stovėjo ant Bačkininkėlių piliakalnio. Archeologiniuose kasinėjimuose ten rasta lydytos ir žiestos keramikos. Apie tai daug rašo lenkų istorikai. Jeigu kraštui prireiks, parvešime daug detalios medžiagos iš Varšuvos ir Krokuvos archyvų ir bibliotekų.
Kunigaikščiai Holovčinskiai drauge su giminėmis Chodkevičiais labai nuoširdžiai bendravo su 1514 m. Oršos mūšio didvyriais – Konstantinu Ostrogiškiu ir Albertu Goštautu. Ir būtent dėl šios priežasties pilies savininko Pakuonio žemės valdą aplenkė.
Prienų krašto pilių zona kairiajame krante:
1) Pramezys, Bogušo Bogotinovičiaus pilis.
2) Peršėkė (Balbieriškis) – Motiejaus Mikitaičio pilis su kilimų audykla.
3) Pakuonis. Goštautų pilis.

Kur dingo Prienai?
Gerbiami Prienų valdininkai, laisvieji ir laisvai mąstantys žmonės. Pilis Prienuose tikrai buvo. Bet tai – ne Butlerių, o Pacų pilis. Nuo 1614 m. seniūnijai vadovavo Steponas Pacas, vėliau – jo sūnus Stanislovas Eustachijus. Istorijoje pasitaiko ir netikėtumų. Galbūt čia, į Prienus, buvo atvykęs karalius ir čia nuskambėjo tie pranašingi žodžiai.
Bus daugiau.

Lokalinių tyrimų istorikas Vytautas Kuzmickas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas