Ten, kur gyvena kūrybos dvasia…

Praėjusį šeštadienį jau dvidešimt pirmą kartą Šilavoto Davatkyno muziejaus nameliai pasipuošė čia vykusio profesionalių menininkų plenero dalyvių sukurtais darbais.
Šviesios atminties tapytojo Alfonso Vilpišausko daugiau kaip prieš du dešimtmečius subrandintą idėją toliau sėkmingai puoselėja Davatkyno šeimininkų Danguolės ir Kosto Lincevičių vaikai – Petras ir Viktorija. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, doc. Petras Lincevičius suburia kūrėjus, muziejininkė Viktorija Bielevičienė talkina visuose organizaciniuose darbuose, o vyresnieji Lincevičiai rūpinasi davatkėlių nameliuose įsikūrusių kūrėjų buitimi bei jaukios kūrybinės erdvės kūrimu.
Nameliuose eksponuojamos nuolatinės ekspozicijos laikinai užleidžia vietą iš įvairių Lietuvos vietų atvykstantiems menininkams. Beje, Davatkyne vykstantys plenerai jau tapo labai savi bei artimi ir daugeliui visos Šilavoto bendruomenės žmonių, nuoširdžiai sutinkančių menininkus. Danguolė Lincevičienė šeštadienį už bendrystę organizuojant plenerą dėkojo ne tik visiems bendraminčiams, bet ir Prienų rajono savivaldybei, padedančiai spręsti buitinius klausimus.
Pasak plenero kuratoriaus Petro Lincevičiaus, šiemet pavyko suburti labai profesionalią menininkų grupę, dešimčiai dienų įsikūrusią Davatkyno muziejaus erdvėje ir savo sukurtais darbais papildžiusią Šilavoto istorijos metraštį. Mat, visi Davatkyne gimę darbai turi vietos, kur buvo sukurti, ženklą ir vėliau, keliaudami po parodas Lietuvoje ir užsienyje, neša žinią ir apie Šilavotą. Tad ir muziejus, ir Šilavoto miestelis bei jo apylinkės tampa dar žinomesni, ir šį kraštą atranda vis daugiau žmonių.
Vis labiau artimesnis jis tampa ir kūrėjams. Kaip patys atviravo, jie čia nori sugrįžti vėl ir vėl.
Matyt, todėl ir pristatydamas plenero dalyvius Petras Lincevičius vardijo skaičius – du, trys, septyneri, aštuoneri, dešimt, keturiolika,… dvidešimt vieneri. Taip, vilniečio vitražisto Eimučio Markūno darbai ant vieno iš Davatkyno namelių eksponuoti jau dvidešimt pirmą kartą. Jis plenere dalyvauja nuo pirmųjų metų.
Tuo, kad šiemet pavyko suderinti atostogas ir pačiai atrasti Davatkyno kūrybos erdvę bei pajusti jos dvasią džiaugėsi tapytoja, dailėtyrininkė, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Šia vieta ji pradėjo domėtis prieš dvejus metus, pamačiusi Petro Lincevičiaus tapytų paveikslų Šilavoto tema ciklą. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė prisiminė tuomet galvojusi, kad ciklo pavadinimas „Šilavoto Davatkynas“ yra tik pasirinkta metafora. Vėliau, išsiaiškinusi apie jo buvimą, ambasadorė ir kūrėja panoro pati pamatyti šią unikalią, sakralią vietą ir labai apsidžiaugė, kai Petras prieš metus pakvietė į šios vasaros plenerą.
Pasak menininkės, Vakarų ikonografijos tradicijoje meno kūriniai atsiranda iš supančios nevilties, bejėgystės, susijusios su karais, kitais skaudžiais įvykiais bei išgyvenimais, tuomet, kai skauda. Menininkai ieško geluonies, to, kas galėtų ištraukti tą skausmą. Juos veda laiko iššūkiai. Daugelis vaizdinių – pradedant kad ir Davatkyne gyvenusiomis moterimis, jų likusiais daiktais – yra gyvas muziejus, paveldas, atneštas taip, kaip mes matom ir suvokiam Davatkyno unikalumą.
Metams bėgant pleneras įgavo ir naujų patirčių. Petrui Lincevičiui pavyko įgyvendinti savo mokytojo Alfonso Vilpišausko turėtą svajonę – plenero metu rengti ir kūrybines edukacijas, kuriose galėtų dalyvauti vietos gyventojai ir vaikai. Jų vis daugėja, jos, beje, yra nemokamos. Šiemet vyko 5 edukacijų užsiėmimai, kurių metu dalyviai turėjo galimybę susipažinti su tapybos, keramikos, monotipijos, giliaspaudės fotografijos kūrybos pagrindais ir ypatumais. Edukacijų metu sukurti darbeliai taip pat rado savo vietą uždarymo dieną surengtos parodos metu. Vėliau, kaip sakė plenero kuratorius, juos autoriai galės pasiimti ir džiaugtis tuo, ką sukūrė, namuose ar pasidalinti su draugais, kaimynais, artimaisiais. Petras Lincevičius, pats vadovavęs tapybos užsiėmimams, džiaugėsi, kad norinčiųjų dalyvauti entuziazmas neblėsta, kad jų vis daugėja. Tuo, kad galėjo pakviesti į Davatkyną savo mokinius, pasidžiaugė ir plenero dalyvė, dailininkė ir dėstytoja Lilija Gotautaitė-Smalinskė iš Kauno.
Beje, kiekvienas pleneras turi savo temą. Ji išrenkama pirmą vakarą visiems susirinkus kartu. Šios vasaros tema – „Spinduliai“. Dėl pavadinimo, kaip prisiminė plenero dalyviai, daug diskutuoti neteko. Jis gimė ilgametės plenerų dalyvės, tapytojos Aušros Andziulytės žvilgsniui užkliuvus už netoliese į tvenkinį atsimušusių besileidžiančios saulės spindulių. Visi sutiko, o paskui taip simboliškai sutapo, kad, esant lietingam orui, tiesiog teko tuos spindulius gaudyti. Tačiau, nepaisant to, kad dangus dažnai barstė savo ašaras, spindulių medžioklė pavyko. Jų galima rasti beveik visuose darbuose.
Dangus nebuvo dosnus saulės spindulių ir plenero uždarymo dieną, bet net ir protarpiais prapliumpantis lietus šventės nuotaikos nesugadino, nes į uždarymą buvo susirinkusi darni kūrėjų, jų kūrybos gerbėjų ir vietos žmonių bendruomenė. Ne vienas iš susirinkusiųjų prisipažino nemanantis, kad galėtų nedalyvauti Davatkyno plenero pabaigtuvių šventėje. Šventėje, tapusioje gražia tradicija, puoselėjančia kultūros paveldą ir bendrystę. Šventėje, kuri suburia ten, kur gyvena kūrybos dvasia…
Ramutė Šimukauskaitė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas