Per pojūčius – į projekto pabaigą

Birštono kultūros centro organizuojamas projektas „Kompetencijų ugdymas teatre ATEIK. IŠMOK. PRITAIKYK.“, finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, birželio 28-ąją baigėsi unikaliomis „Pojūčių teatro“ dirbtuvėmis. Šio teatro įkūrėjos, aktorės ir režisierės Karolinos Žernytės kūrybinės dirbtuvės praskriejo akimirksniu, o „Pojūčių teatro“ suburtas judėjimas nuolat eksperimentuoja ir ieško naujų priemonių meno suvokimui plėsti. Šio teatro forma pasakoja žiūrovui istoriją per garsus, kvapus, prisilietimus, judesį ir netgi skonį.
Toks „žiūrovas“ viską patiria užrištomis akimis ir tampa pagrindiniu spektaklio dalyviu. Dirbtuvių metu projekto dalyviai galėjo patirti, kaip galima kurti teatrinėmis priemonėmis be vaizdo, ir kaip patirti spektaklį nematant bei išmėginant improvizaciją per pojūčius, pajaučiant, kaip prisilietimas, garsas, kvapas, skonis ir judesys veikia mūsų vaizduotę užsimerkus. Na, o spektaklis „Akmuo vanduo geluonis“, nepaliko abejingų, nes spektaklyje tikrasis veiksmas prasideda tada, kai vaizdai išnyksta. Vieni tampa stebėtojais, o kiti – dalyviais, kuriems užrišamos akys. Kartu su spektaklį vedančiais aktoriais jie tampa aktyviais pojūčių teatro veikėjais. Laikinai regėjimo netekę žiūrovai grąžinami prie to, kas sava, bet kartu labiausiai tolima – savo paties kūno. Sužadintos ir paaštrėjusios juslės ima sąveikauti, svarbiausia scenos vieta paversdamos išlaisvintą vaizduotę. Aktorių už rankos vedami į sąmonės tamsą, spektaklio dalyviai perkeliami į paralelinius pasaulius, kuriuose sakmių ir užkalbėjimų siužetai išauga ant odos paviršių, skleidžiasi garsų vibracijomis, kvapų ir skonių sampynomis.
Senosios lietuvių mitologijos elementai, pasitarnavę kaip spektaklio įkvėpimo šaltinis, pojūčių teatro technika priartinami prie įsivaizduojančio žiūrovo fiziologijos. Aktoriai scenoje nesistengia pasakoti istorijos, imituoti personažų ar kurti charakterių. Gimimo ir mirties, virsmo ir gamtos, kosmoso ir namų, išvykimo ir sugrįžimo archetipai atsiranda be paaiškinimo, kaip jusliškai išgyvenamos situacijos ar iš naujo pabudusio sąmonės pasaulio potyriai, kuriame apakimas ir praregėjimas susikeičia vietomis. Tai – spektaklis priverčiantis ir žiūrovą, ir dalyvį sustoti ir grįžti ne tik atgal į praeitį, bet ir gilyn į save.
Džiaugiamės, kad viso projekto įgyvendinimas vyko sklandžiai, gera nuotaika tvyrojo ore, o kūrybinės dirbtuvės, laboratorijos ir seminarai buvo įdomūs ir prasmingi. Šešiuose susitikimuose turėjome galimybę žinias tobulinti su modernaus šokio menininke, choreografe Egle Ukanyte ir mokytis šiuolaikinio šokio ir improvizacijos pagrindų. Rankų šešėlių teatro „Budrugana Lietuva“ aktorė Eglė Agota Matulytė žaismingai supažindino su šešėlių teatro technika ir jos pritaikymu statant spektaklius ir kuriant vaidmenis. Aktorius ir pedagogas, VDU docentas Vytautas Kontrimas kartu su teatralais šėlo kūrybinėje laboratorijoje „Improvizacijos raumuo scenai ir gyvenimui“, kur įgijome patirties lavindami komunikabilumo, kūno kalbos, improvizacinio ir sceninio laisvumo įgūdžius. LMTA Klaipėdos fakulteto teatro katedros lektorius Jonas Viršilas dalijosi efektyvios kūno kalbos, sceninės laikysenos, žvilgsnio valdymo ir kontakto su žiūrovu srityje „Sceninio kalbėjimo laboratorijoje: žodis, kuris įkvepia“. Linos Jankauskaitės-Peleckienės seminaras-kūrybinės dirbtuvės „Išgirstos istorijos: įvadas į dokumentinį teatrą“ nepaliko abejingų, nes dokumentiniame teatre susitinka tikrovė ir kūryba, o autentiški žmonių balsai, istorijos tampa dramaturgijos šerdimi. Po mokymų turėjome galimybę pamatyti Garliavos kultūros centro „BE PAVADINIMO“, U(A)mbra teatro, Kalvarijos savivaldybės kultūros centro teatro „Titnagas“, Ukmergės kultūros centro Taujėnų teatro „Bičiuliai“, Birštono vienkiemio teatro spektaklius.
Viso projekto metu veiklose dalyvavo 120 dalyvių, Lietuvos nacionalinis kultūros centras 70-čiai iš jų įteikė pažymėjimus.
Dėkojame projekto partneriams – Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui, Birštono vienkiemio bendruomenei – už sklandų bendradarbiavimą viso projekto metu. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Beata Krupskienė