Valerijonų žydėjimo šventėje – lyriškas pavakarojimas su poezija

Jau trečią kartą Marijos Chomskienės sodyboje, įsikūrusioje pačioje Revuonos gatvės pradžioje, pražydę valerijonai sukvietė į gražų „Anties sodo“ bendruomenės inicijuotą bendrystės vakarą. Būrelis istorijai, poezijai neabejingų žmonių nusikėlė į XIX amžių, domėjosi šių renginių globėjo Konstantino Olšausko giminės gyvenimo peripetijomis, klausėsi šios Valerijonų žydėjimo šventės įkvėpėjos Stefanijos Olšauskienės ir kitos Stefanijos – Akromaitės-Navickienės eilių, dainuojamosios poezijos atlikėjo Rimanto Lekecko gitaros skambesio.

Istorijos, kultūros ir gamtosaugos dermė
„Anties sodo“ bendruomenę vienija kultūrinės, istorinės ir gamtosauginės idėjos. „Kiekviename renginyje stengiamės jas apjungti. Tradicine tampanti Valerijonų žydėjimo šventė – vienas iš tokių renginių, – sako šios bendruomenės pirmininkė Joalita Jurkevičienė. – Pirmais metais susiradome savo globėją – Konstantiną Olšauską, pasidomėjome jo asmenybe. Jis buvo vienas pirmųjų Prienų burmistrų ir gyveno visai šalimais, Malūno gatvėje. Pernai susitelkėme į tų laikų muziką – klausėme iš autentiškos vinilinės plokštelės sklindančios italų tenoro Enrico Caruso dainos „O sole mio“. Kai Konstantinas gyveno Prienuose, galėjo klausyti tos muzikos, nes tada ji buvo labai populiari. Šiemet nusprendėme pasinerti į romantiškos poezijos pasaulį.“ Marija Chomskienė iš Vilniaus, Vrublevskio bibliotekos, šiai šventei parsivežė Stefanijos Olšauskienės dienoraštį. Prienuose gyvenusi Stefanija ištekėjo už Konstantino Olšausko ir jiems gimė pirmagimis sūnus, taip pat Konstantinas Olšauskas – šių renginių globėjas.

Poezijoje – laikmečio atspindžiai
Šis albumas ir paskatino trečiąją Valerijonų žydėjimo šventę paskirti poezijai bei istorijai. Pasak Marijos, tai proga pajausti, kuo Prienai ir prieniečiai gyveno XIX a. pabaigoje. „1888-ieji. Jauna, dar tik 18 metų panelė Stefanija Rudzevičiūtė padaro pirmą įrašą savo ranka šiame poezijos albume, – rodydama beveik 150 metų išsaugotą kaligrafiškos rašysenos tekstą, kalbėjo Marija. – Stefanija nori savo gyvenimą pripildyti poezijos, nori patikti, įkvėpti kitus skaityti, kurti poeziją. Viename iš šio albumo puslapių yra ir dar tik būsimo jos vyro – Konstantino Olšausko – Stefanijai skirtas įrašas. Lietuva tuo metu buvo Rusijos imperijos sudėtyje, ir lietuvių kalba buvo draudžiama ne tik viešajame, bet ir privačiame gyvenime. Tad dauguma tekstų parašyti lenkiškai. Šis poezijos albumėlis – ne tik tų laikų jaunystės jausmų apdainavimas. Galima matyti, kaip su jaunyste ateina drąsa prabilti gimtąja lietuvių kalba. Jo pabaigoje – jau lietuvių kalba parašyta Sakmė piemenėliams.“
Marija parodė ir atvirlaiškį, kurį gavo jau Stefanijos dukra Marija Olšauskaitė iš savo būsimo sužadėtinio Prano Griškos. Jis išsiųstas iš Petrogrado 1915 metų gegužės 10 dieną. „Kokie gražūs tų laikų žmonių jausmai ir siekiai“, – šypsojosi Marija. Per susirinkusiųjų rankas keliavo ir pora archyvinių nuotraukų, kuriose įamžinta Stefanija. Marija taip pat prisiminė kolekcininko Mindaugo Ruko surengtą su Prienų krašto istorija susijusią parodą. „Ta paroda buvo įdomi tuo, kad joje aptikau eksponuotą XIX a. vykusio pikniko nuotrauką, kurioje atpažinome Mariją Olšauskaitę. O šalia jos – mama Stefanija“, – renginį paįvairinančiomis istorinėmis detalėmis pasidalijo Marija Chomskienė.

Spontaniška vardų dėlionė
Į „Valerijonų žydėjimo šventę“ susirinko gražus būrelis žmonių. Vieni – gerai tarpusavyje pažįstami, su kitais net ir renginio organizatoriai susipažino vos prieš kelias dienas ar iš viso niekada nebuvo susitikę. Tačiau žvelgiant iš šalies atrodė, kad visi jie čia susirinko ne atsitiktinai. Prisistatant, dalijantis savo mintimis, išgyvenimais, aiškėjo, jog juos išties sieja bendrystė, kad visi jie – tarytum kažkokios nematomos dėlionės fragmentai ir tik kartu gali tą dėlionę užpildyti.
Joalita Jurkevičienė pirmiausia atkreipė dėmesį į kai kurių Valerijonų žydėjimo šventės dalyvių vardus. „Į šventę pakviečiau draugę poetę Stefaniją. O poezijos albumas, kurį ką tik sklaidėme – juk irgi Stefanijos“, – pirmuoju sutapimu pasidžiaugė Joalita. Antruoju tapo pati šios sodybos šeimininkė Marija. Susitikime girdėtas jautrus Prano Griškos laiškas buvo skirtas Marijai Olšauskaitei. Būtent šios moters, t.y. tetos, garbei mama tokiu pačiu vardu pavadino ir savo dukrą, šios sodybos šeimininkę. Na, o pasak Joalitos, po beveik pusantro šimto metų surasti Prienuose žmogų, kuris sugebėtų lenkiškai perskaityti ir į lietuvių kalbą išversti Stefanijai skirtas eilutes, paprasta tikrai nebuvo. Tačiau kai ieškai, visada randi. Ir tai padarė ne bet kas, o irgi Marytė! Viešnia iš šio albumo perskaitė būsimo Stefanijos vyro, Valerijonų žydėjimo šventės globėjo Konstantino Olšausko tėvo, taip pat Konstantino Olšausko, įrašą.

Spalvingi ekologiniai sutapimai
Tačiau vien literatūriniai sutapimai – dar ne viskas. Vakarą paįvairino ir netikėtos svečių sąsajos su pačia švente, sodybą garsinančiais augalais. Iš Kauno, Šančių, į ją atvyko matematikos mokytojas Valerijonas Dumskis. „Išgirdęs, kad Prienuose yra tokie keisti žmonės, kurie rengia Valerijonų žydėjimo šventę, atvažiavo susipažinti, pabūti kartu“, – svečią pristatydama šypsojosi Joalita. O jis prisipažino esąs netgi Valerijonas kvadratu – mat toks buvęs ir jo tėvo vardas. Vyras pasakojo, kad vaikystėje visi jį Valiumi vadino, namuose – Valiuku, nes buvęs nedidelio ūgio. „Tik vėliau, perskaitęs apie žymų žmogų tokiu vardu, pradėjau nebesisarmatyt savo vardo“, – apie susitapatinimą su retu, solidžiu vardu pasakojo jis. Valerijonų žydėjimo šventė vyrą maloniai nustebino. Iš jos išsivežė pačius gražiausius įspūdžius.
Į šventinį vakarą atvyko ir kaimynų Valerijonų karaliene vadinama Rasa iš Tartupio kaimo. Nors moteris su tokiu kilmingu vardu savęs nesieja, bet neslepia, kad jos daržą šiemet iš tiesų valerijonai „užkariavo“. Kai čionai persikėlė, vos porą kelmelių iš tėtuko girininkijos Pakruojo rajone išsikasusi atsivežė. Augalai, matyt, pajuto, kad šioje sodyboje bus puoselėjami ir saugojami, tad ir prisiėjo. Rasa pasakojo pati auginanti vaistažoles, o ir pievų jie nešienauja. Pasak jos, gamta labai greitai atsigauna. „Kiek čia dabar drugelių, vabalų, vabzdžių, augalų, kurie įrašyti į Raudonąją knygą! O kai mes prieš 6 metus atvažiavom, ten buvo dirbami laukai…“ – įspūdžiais dalijosi Rasa. Tarsi dar papildydama šį pasakojimą Gražina šventės dalyvius apdalijo alchemikų paslaptingu augalu laikytomis rasakilos šakelėmis.
Marijos sodyba Revuonos gatvėje – irgi savita ekologinė oazė. Joje šlama aukšti alksniai, čiurlena šaltinėlis (šiemet ir dar vieno šaltinio atšaka į jos sodybą kelią rado), iki valerijonams nužydint čia nešienaujama žolė, peri paukščiai, skraido bitės, įvairūs vabzdžiai. Simboliška, kad į šį susibūrimą pasirodyti netgi ežiukas atpūškavo. Graži ta istorijos, kūrybos ir ekologijos dermė.
Aldona Milieškienė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas