„Džersių veislės karvės man pačios mieliausios…“

Išties gražesnės vasaros dienos viešnagei Rūtos ir Arūno Aliukonių šeimoje, gyvenančioje Margininkų kaime, vargu ar būčiau radusi. Tikrumas lydėjo kelionėje ir pačioje gamtoje, kai joje daugiausia šviesos, kai dar likusi para iki paslaptimi apgaubtos Joninių nakties. Užsukus į sodybą, pirmiausia pasitiko didelis būrys kregždžių. Iš karto prisiminiau seną posakį: „ten, kur kregždės suka lizdus, ten gyvena laimė“ – jos kuriasi tik ten, kur jaučiasi saugiai.
Sodybėlę savo žemės dalyje, plyname lauke, kūręs gerbiamos Rūtos šviesaus atminimo tėtis apie 1990 metus ją apsodino medžiais. Kai 2008 metais į juos atsikraustė gyventi Rūta su šeima, jiedu su Arūnu kitoje pusėje pasodino savo miško, kad vėjai taip nebepūstų. Ir vėjai čia jau nebeužpučia – užaugo miškas, užaugo vaikai. Rūta – pakuoniškė, Arūnas – iš netolimo Būčkiemio, sūnus Ovidijus su šeima įsikūręs netoli tėvų sodyboje, dukra Lauryna gyvena Pakuonyje, Paulina – kartu su tėvais namuose. Kaip kad ir pagrandukas Dovydas, kuris vėliau mielai palydėjo prie visos šeimos taip mylimų Džersių veislės karvių. Negaliu nuslėpti, kad labai miela buvo susipažinti su karvėmis, pamatyti produktus, kuriuos iš karvių pieno gamina Rūta.
Rūtos Aliukonienės ūkis – vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kuriame laikomos tik grynaveislės Džersių veislės karvės. Taigi magėjo paklausti tiek daug.
„Štai čia jau mano karalystė“, – besišypsanti šeimininkė kviečia į sūrinę ir tikina, kad sūrių kokybė priklauso nuo karvės. O viskas prasidėjo tada, kai Arūno mama pasogai karvę padovanojo. Šeima gyveno ūkiškai, vėliau jau laikė ir tris karves. Arūnas per dvidešimt metų dirbo Pakuonio lentpjūvėje. Jis darbo nebijo, buvo jo radęs ir Norvegijoje. Rūta dirbo Kaune, „Sodroje“, ir savo ūkyje. Buvo laikas, kai karves pardavė. Tačiau kartą Rūta nuvyko pas kitą ūkininką pažiūrėti Džersių veislės karvių. „Ir užsidegiau, kaip man reikia tos karvės. Viskas – nuo vienos, kurią pirkome gana brangiai, dar litais, šiek tiek „brokuotą“, ir parsivežėme čia iš tolimo Lietuvos krašto. Taip telyčia po telyčios, ir dabar melžiu šešias karves, dvi veršiuosis“, – pasakoja moteris su tokiu užsidegimu, meile gyvuliams, gyvenimui ir ypač darbui.
Šios karvutės pririštos saitais, bet visą laiką švarios. Rūta parodo ir ūkinį pastatą, kuriame karvėms švaru miegoti.
Bet dar sugrįškim į sūrinę, kur viskas prasidėjo nuo šaldytuvo bei vieno puodo su dujine virykle. Rūta šypsodamasi prisimena, kaip kartą ateina trumpam palikusi ir randa iš puodo išbėgusį pieną. Dabar jau gamybai turi viską, ir puodas nebe tas. Sūrius spaudžia sūrspaudėje. O jų gamina maždaug iki dešimties rūšių, daugiausia iš varškės, saldaus ir rauginto pieno, brandintus fermentinius su prieskoniais, juos rankomis supakuoja latekse arba vakumuoja, etiketes užklijuoja ir padaro viską, kas priklauso, kad produktai pasiektų pirkėjus. Beje, visas gamybos priemones dar reikia ir išplauti, kas taip pat atima laiko. Užklausta, kaip renkasi prieskonius sūriams, šeimininkė sako, kad pirmiausia skanauja vyras, tada ir vaikai, ir pažįstami. „Man pačiai yra skaniausias keptas saldaus pieno sūris, – rodo jau pagamintus, pristato prieskonių įvairovę. Juos perka, miksuoja, išbando skonį ir pateikia pirkėjo „teismui“. Sako, kad ir pirkėjai labiau pamėgę saldaus pieno sūrius, nors prašo ir rūgštaus.
Palikę sūrius „pailsėti“, einame į pievą susipažinti su Džersių karvutėmis. Juk jų nepamelžus, šitiek neprigaminsi. Jos pasitinka, pačios glaudžiasi prie savų, tačiau nesišalina ir svetimų, tad meiliai „pabendraujam“.
Kadangi jau tekę ragauti išskirtinio skonio, išties kaip vaikystėje, kai pati dar tik išmokau melžti karvę, prisiminiau šviežio pieno skonį. O rūgpienis puikiai tiko šviežioms svogūnų bei ridikėlių salotoms pagardinti. Varškė – kaip grietinė – buvo tokia gardi, kad „valgėsi“ pati, užmetus kelias trintas braškes. Prisiminimuose išliko kokie gražūs, geltoni būdavę mamos spausti sūriai. Slapčia širdyje pasidžiaugiau, gal ir gerai, kad tiek daug žmonių savo gyvenime ji jais pavaišino. Pasak Rūtos, mūsų tėvų laikytų karvių pienas buvo panašus, riebus, turėjo daug baltymų, ypač tiko ir vaikams, ir seneliams, galbūt todėl man sukėlė tiek sentimentų.
„Tai – pienas, kurio vertė slypi ne kiekyje, o kokybėje. Dėl didesnės sausųjų medžiagų koncentracijos iš Džersių pieno pagaminama daugiau sūrio, sviesto ir kitų pieno produktų. Tai viena iš priežasčių, kodėl Džersių pienas vertinamas gurmanų, sūrininkų ir kokybiško maisto mėgėjų visame pasaulyje. Daugiau pieno riebalų, baltymų, kalcio, fosforo, didesnė vitaminų A bei B koncentracija, sodrus, kremiškas skonis, puikiai tinka sūriams, sviestui, varškei, kitiems pieno produktams, didesnė tikimybė, kad piene vyrauja A2 tipo beta – kazeinas. Dalis vartotojų pastebi, kad A2 pieną virškina lengviau nei įprastą, galbūt todėl ir visame pasaulyje A2 pienas sulaukia vis didesnio susidomėjimo“, – Rūta pristato pačių mieliausių karvių pieno savybes. Pasakoja ir apie tai, kiek užtrunka, kiek darbo įdeda, kol užaugina karvutę: „Sėklinti galima tik 1,5 metų telyčią, o visko būna – būna ir dvejų metų, tada dar pridėk devynis mėnesius, ir treji metai, kol apsiveršiuoja“.
Vėliau svetingi šeimininkai kviečia į sūrių degustaciją Arūno įrengtoje didžiulėje pavėsinėje, kaip jie juokėsi – poilsiui. Tačiau, kaip vėliau prasitarė, jo tiesiog nebelieka. Ir suvoki beklausydamas, koks brangus šiems žmonėms yra laikas. Kai dar galėjo, maždaug prieš dešimtį metų Rūtos mama juos buvo išleidusi pailsėti trims dienoms, po tų dešimties metų – kelionėn į Turkiją išleido vaikai. Šeimoje minimos visos tradicinės metų šventės, o prie Joninių laužo renkasi, žinoma, pas Joną Vilionį.
„Nėra kada ilsėtis, – pastebi ir Arūnas. – Pasėjai, nupurškei, šienavimas, šienainio ruošimas. Reikia paruošti apie 60–70 plėvele trauktų rulonų ir apie 40 – sausų. Ir žiūrėk, jau ruduo atėjo“, – sako šeimininkas. Anot jo, greitai, kai daug dirbi, sukasi gamtos ratas. Negali sirgti, atostogauti, juk gyvuliukas nelaukia. Šeimininkai pasidalina mintimis ir apie tai, kaip pirkėjai atsirenka savo prekę. Rūta prisimena, kaip vykdavo prekiauti į muges. „O jūs čia stovit? Mes tik dėl jūsų atėjom ir taip ieškojom! Kaip gerai, kad suradom…“, – džiaugėsi ne vienas jų produkcijos mėgėjas. „Tuomet pamiršti nuovargį, ir viskas ne taip sunku, ir nuotaika geresnė“, – įsitikinusi Rūta.
Jos tradicinis varškės sūris 2020 metais Druskininkų sūrio festivalyje buvo išrinktas geriausiu, o 2022 metais tame pačiame festivalyje – geriausiu šviežio pieno sūriu pripažintas „Marčios“ saldaus pieno sūris.
Mūsų, dalyvavusiųjų mini edukacijoje, nuomonė patiko Rūtai ir Arūnui. Galbūt kada nors ir Prienuose įvyks panašus festivalis, pritrauksiantis daugybę susidomėjusiųjų… Tiesiog ragaujame Rūtos naujieną – keptą saldaus pieno sūrį su prieskoniais – tikras desertas. Bandau atspėti prieskonius, tačiau išduoda pati šeimininkė – obuolių gabaliukai su karamelizuotais svogūnais ir cinamonu, cukrus, viduje – spanguolė. Kitas sūris – fermentuotas brandintas – su įvairių žolelių miksu, švelnesnis, kitas – aštresnis. Pasirinkimas kiekvienam pagal skonį, o visų juk išragauti ir neįmanoma.
Belieka padėkoti Rūtai su Arūnu už skirtą laiką ir palinkėti, kad kada nors ir vėl susitiktume – pavyzdžiui, kur nors netoliese įkurtoje jaukioje mažoje sodybėlėje, kur vedamos edukacijos, į jas atvyksta daugybė žmonių ne tik iš mūsų rajono, Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių, norinčių susipažinti su Džersių veislės karvutėmis bei sužinoti, ką galima pagaminti iš jų duodamo pieno…
Tesuka kregždės jūsų sodyboje lizdus ir ateityje!
Palma Pugačiauskaitė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas