Nosinė po pagalve, o taisyklės – šautuve

Aurėja Dusevičiūtė (II vieta)
Prienų „Žiburio“ gimnazija, I D klasė (mokytoja Nijolė Šervenikaitė)

Ir vėl tas pats scenarijus: balta lapo paklodė, mėlyno rašalo tušinukas rankoje, tuščias žvilgsnis ir tema, kuri atrodo aiški, bet kartu – lyg tirštas rūkas vidury nakties. Žodžiai, kuriais kasdien laidau juokelius ar rašau žinutes, staiga nusprendė paskelbti streiką. Išskleidė savo plakatus ir pareiškė: „Šiandien nedirbsim!“. Jie lyg vėjo pakelti celofaniniai maišeliai laksto galvoje, bet ant žemės – na, tiksliau, ant balto lapo – leistis neketina.
Sėdžiu ir medituoju. Laukiu, kol kas nors šaus į galvą. Šiaip mūsų kalba labai agresyvi – užsieniečiui toks pasakymas skambėtų kaip kvietimas kviesti greitąją. Juk niekas man į smilkinį su dvivamzdžiu nesitaiko… nors dėl visa ko apsidairau. Maža kas, gal kalbininkas Jablonskis iš už kampo stebi mano kūrybines kančias su užtaisytu šautuvu? Ir tik laukia, kada galės mane nupilti raudono tušinuko salvėmis už kiekvieną netyčia praleistą nosinę.
Įsitikinusi, kad esu saugi, bandau narplioti tas mūsų garsiąsias taisykles. Kartais rimtai galvoju: ar protėviai neturėjo kito hobio, tik sėdėti prie balanos ir galvoti, kaip čia labiau suvelti gyvenimą būsimoms kartoms? Jų fantazija tikrai neturėjo ribų:
. Kodėl man reikia drįsti, kad turėčiau drąsos? (Skamba kaip psichologinis testas).
. Kodėl aš grįžtu, gaunu grąžą, bet jei noriu ką nors išgręžti, man staiga prireikia grąžto?
Tai ne gramatika, tai kažkoks užkoduotas „Išlikimo žaidimas“. O ta taisyklė apie balsių kaitą šaknyje? „Rašome nosinę, kai balsiai kaitaliojasi… bet tik ne su raide ė, nes ji per daug faina, kad draugautų su nosinėmis“. Raidė ė yra tarsi ta populiari mergaitė klasėje, kuri rengia savo atskirą vakarėlį ir „paprastų“ mirtingųjų su nosinėmis ten neįsileidžia. Ji tiesiog per daug elitiška tokiam kaitaliojimuisi.
O kur dar skyrybos džiunglės? Pavyzdžiui: vienarūšės išvardijamosios sakinio dalys be jungtukų yra atskiriamos kableliais. Mokykliniame suole tai skamba kaip užkeikimas, o realybėje atrodo maždaug taip: „Rašiau, skaičiau, dūsavau, galvą į stalą trankiau, bet gimtąją kalbą vis tiek mylėjau“.
Tada prasideda tikrasis košmaras – žodžiai „be taisyklių“. Žąsis, ąžuolas, ąsa… Kodėl? Todėl. Nes protėviams tą dieną buvo gera nuotaika. Jei neįsidėjai į galvą – tavo bėda. Atrodo, kad lietuvių kalbos mokymasis yra nuolatinis galvos daužymas į sieną: siena lieka sveika, o tu – su guzu ir vis tiek be supratimo, kur tą nosinę įsprausti, kad kalbininkų dievai būtų patenkinti.
Bet jei manote, kad tai pabaiga, susipažinkite su mūsų sunkiąja artilerija: nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems…
Rimtai? Kas jį sugalvojo? Įtariu, kad tai buvo kažkoks senovės lietuvių susibūrimas: „Žiūrėkit, vyrai, sukišau visą miško ekosistemą ir krūvą galūnių į vieną žodį!“. Dabar mokiniai turi ne tik jį perskaityti nesulaužę liežuvio, bet dar ir apsimesti, kad tai normalu. Tai ne kalba – tai liežuvio akrobatika be saugos tinklo. 37 raidės tam, kad apibūdintume žmones, kurie neberenka kiškio kopūstų. Naudinga? Nulis procentų. Bet užtat galime pasigirti prieš anglus, kurie neturi jokių „nosinių“ bei jokių galūnių, taigi nieko nestebina, kodėl jie mus sunkiai supranta.
Galiausiai, kai nuslūgsta pyktis ant visų ą, ę, į, ų, supranti vieną dalyką: gal ir gerai, kad ta mūsų kalba tokia „trenkta“. Svarbiausia juk ne tai, ar tavo nosinė visada sėdi savo vietoje, o tai, kad mes vis dar vieni kitus suprantame šiame taisyklių miške. Kalba yra ne kalėjimas, o bendravimas. Net jei tie žodžiai tavo galvoje šiuo metu tiesiog žaidžia gaudynių ir atsisako nusileisti ant žemės.
Galiausiai, juk klysti – žmogiška, o taisyklingai rašyti – jau beveik stebuklas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas