Apie tarmes šiandien

Smiltė Šiurkutė (III vieta)
Palangos senoji gimnazija, III E klasė (mokytoja Aušra Šeštokienė)

Kai dar lankiau žirgyną, ten dirbo šėrikas. Vytuks. Vyresnio amžiaus, malonių bruožų vyras, visada su cigarete, kabančia tarp lūpų. Visus darbus atlikdavo kruopščiai, o dar ir žirgams būdavo malonus. Pamenu, kartais į žirgyną Vytuks atsivesdavo savo anūkus aplankyti arkliukų. Ateidavo jie nešini ryškiais poliesteriniais pliušiniais žaislais, pilnos saujos guminukų. Vytuks jiems siūlydavo obuolių, o jie toliau lesdavo savo neoninius saldainius.
Šnekėdavo jis tik žemaitiškai. Sunkiai susikalbėdavau su juo, bet padėdavau, kai reikėdavo šieną įstumti į arklides, o jis man kartais žirgą palaikydavo. ,,Ką jis čia kalba, weirdo*, – nusistebėdavo ne vienas, kai Vytuks prašydavo nebėgioti arklidėse. Sunku, kai aplinkui vaikai, kurie nebesupranta, ką jiems nori pasakyti.
Šiais laikais retas jaunuolis bešneka tarmiškai. Tai pagrindžia ir 2013 metais atliktas tyrimas – kiekvienoje tolimesnėje kartoje tarmiškai kalbančiųjų sumažėja nuo 10 iki 30 procentų. Taigi jaunimas, ypač miestuose, kalba bendrine kalba. O tarmėms ilgainiui gal visai lemta išnykti.
,,Tarmėse išliko senesnių lietuvių kalbos garsų ir formų, kurie bendrinėje kalboje jau išnyko arba pakito“ , ,,Jose atsiskleidžia lietuvybės dvasia – ryšys su protėviais palaikomas gyva kalbine priemone“, ,,Senovinė išmintis, išlikusi tarmiškuose posakiuose, taip pat nyksta“, ,,Šiuolaikinio lietuvio galva kaip rėtis“, ,,Prarasdami tarmes, mes prarandame kalbos archajiškumą, išmintį ir lietuviškumą“. Dažnai girdime tokį kalbininkų, kultūros žmonių, mokytojų susirūpinimą.
Manau, tarmių nykimas – globalizacijos padarinys, o jos sustabdyti negalime. Taip, galima skatinti tarmių vartojimą buityje, kviesti jaunimą į tarmių konkursus, tačiau šie būdai nesuteiks ilgalaikio efekto. Jeigu norėtume, kad tarmės išliktų, jų turėtų būti mokoma mokyklose, tačiau tai būtų papildomas krūvis jaunimui, kuris jau ir taip turi daug atsakomybių, pamokų ir veiklų. Be to tarmėms reikia natūralios aplinkos.
Galbūt tarmių neišgelbėsime –laiko tėkmė per stipri, o bendrinė kalba per daug įsigalėjusi mūsų kasdienybėje. Tačiau klausimas ir nėra vien apie išsaugojimą. Gal svarbiau tai, kaip mes patys į jas žiūrime – ar laikome jas gyva kultūros dalimi, ar tik keistu, pasenusiu reiškiniu, iš kurio galima pasišaipyti. Kol juokiamės iš tarmiškai kalbančio žmogaus, tol tolstame ne tik nuo kalbos, bet ir nuo savo šaknų.
Perdedu su tarmių nykimu? Kiti gal pasakys, kad visuomenėje ir populiariojoje kultūroje vyksta tam tikras tarmių renesansas: Dainų šventėse atsirado Folkloro dienos, veikia etnokultūros klubai. Tokie atlikėjai kaip Rokas Kašėta, Austieja kuria tarmiškai, grupė „Skylė“ išleido albumą „Gervazo dūzgės“ žemaitiškai, universiteto folkloro ansamblis ,,Ratilio“ tarmiškai perdainuoja populiarias dainas, grupė ,,Miškas“ kuria aukštaičių tarme, Paulius Gadeikis repuoja žemaitiškai. Kai kurie sulaukia daug viešo susidomėjimo ir didelių auditorijų. Iš tiesų pastangos ieškoti autentiškumo džiugina. Tačiau kiek tai tikra ir natūralu, o kiek atsiradę iš noro atkreipti dėmesį, susilaukti publikos palaikymo ar tiesiog madinga?
Kartais tai primena duonkubilyje pasodintas gėles modernioje sodyboje. Yra daiktas, bet jis nebeatlieka tikrosios paskirties, yra tarmė, bet ji vartojama tik progomis, tik kaip puošmena. Todėl kyla klausimas, kaip bus, kai pasikeis kartos?
Nežinau, kaip begyvena Vytuks. Gal jis tebedirba tame žirgyne, gal ten besilankantys vaikai šiek tiek paūgėję ir supratingesni. Gal jo anūkai pagaliau išmainė guminukus į obuolį.
*weirdo – angliškas šnekamosios kalbos žodis, naudojamas apibūdinti žmogų, kuris elgiasi nesuprantamai ar keistai.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas