Ne iš kelmo spirti ukrainiečiai

Lenkijos bei Ukrainos vadovai apsimėtė valstybiniais apdovanojimais tarsi sniego gniūžtėmis. Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis prieš kelias savaites pasipiktino tuo, kad jo kolega Ukrainoje – Volodymyras Zelenskis – vienam karinių dalinių suteikė Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) vardą. Tad savo įsaku atėmė iš V.Zelenskio „Baltojo erelio“ ordiną, kuris paprastai už ypatingus nuopelnus skiriamas ir kitų šalių vadovams.

Dėl K.Nawrockio sprendimo, solidarizuodamiesi su savo šalies lyderiu lenkiškų apdovanojimų atsisakė buvę Ukrainos vadovai Petro Porošenka bei Viktoras Juščenka, taip pat keletas žemesnio rango šalies pareigūnų.

V.Zelenskis ta proga net surengė populistinę viešųjų ryšių akciją – apsilankė „Naujojo Ukrainos pašto“ skyriuje, supakavo „Baltojo erelio“ ordino insignijas ir išsiuntė Lenkijos prezidentūros adresu Varšuvoje.

Argumentuodamas savo sprendimą K.Nawrockis leido suprasti. Esą UPA sukilėliai lenkams ligi šiol primena kraupias žudynes Ukrainos Voluinės regione, kurių metu buvo nužudyta 60-100 tūkst. lenkų kilmės žmonių. Diduma jų – civiliai. Tačiau Lenkijos prezidentas pamiršo paminėti, kad žudynės nebuvo vienpusės. Tuo metu pogrindinės Armijos Krajovos kovotojų buvo žudomi ir ukrainiečiai.

Šis istorinis ginčas trunka jau kelerius metus. Dar prieš plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą Lenkijos politikai mėgino pateikti atsakomybės sąskaitą už lenkų kilmės žmonių žudynes Voluinėje. Taip pat ir aukų ekshumacijas. Tačiau ukrainiečiai anuos reikalavimus atmetė. Įskaitant 2019 m. prezidentu išrinktą V.Zelenskį.

Aštri diskusija ilgainiui galėjo ir prislopti. Tačiau V.Zelenskio sprendimas karinį dalinį pavadinti „UPA didvyrių“ vardu vėl pakaitino aistras. Visų pirma, paties Lenkijos prezidento. Prieš tapdamas savo šalies vadovu jis vadovavo Tautos atminties institutui, kuris savo funkcijomis yra panašus į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą.

Tuo tarpu šiuolaikinė ukrainiečių tauta savo identiteto naratyvą kildina ne tik iš plataus masto Rusijos agresijos, bet ir iš istorinių bandymų įkurti nepriklausomą valstybę XX amžiuje.

Ukrainiečiai iš UPA Antrojo pasaulinio karo metais siekė atkurti savo šalies nepriklausomybę nuo nacių, sovietų, taip pat ir lenkų bei vengrų (vakarinė Ukrainos dalis, panašiai kaip ir Vilniaus kraštas, ligi 1939-ųjų rugsėjo buvo Lenkijos okupuota, o dalis šiuolaikinės Užkarpatės priklausė Vengrijai). Tai reiškia, kad karo metais UPA kovojo su trimis ar keturiais priešais, ir toji kova iš visų pusių nebuvo nei diplomatija, nei žolėdžių konkurencija.

Karo ir pokario metais ukrainiečių tautininkai vakarinėje šalies dalyje organizavo įnirtingą pasipriešinimą. Du jų lyderiai – Romanas Šuchevičius ir Stepanas Bandera – atitinkamai 1950-aisiais ir 1959-aisiais buvo nužudyti. Pirmasis – sovietų saugumiečių rankomis Vakarų Ukrainoje, antrasis – Miunchene (Vokietija). Panašiai, kaip ir Lietuvoje 1941 m. birželį, tų pat metų liepos 30-ąją Lvove ukrainiečiai buvo paskelbę savo šalies nepriklausomybės atkūrimą. Panašiai, kaip tuometiniai lietuvių veikėjai, jie tikėjosi, kad nacių valdžia jiems suteiks bent ribotos autonomijos Reicho sudėtyje teises.

Bergždžiai. Dėl atsisakymo atsisakyti paramos vadinamajam „1941 m. liepos 31 d. [Ukrainos nepriklausomybės] aktui“ vienas ukrainiečių nepriklausomybininkų – S. Bandera – vokiečių nacių buvo užsarytas į Zachsenhauseno koncentracijos stovyklą. Gi sovietų propaganda už pokario pasipriešinimą okupacinei valdžiai Ukrainos sukilėliams prikergė tradicinį nuodėmių buketą: žydų kilmės žmonių žudynes karo metais, terorą prieš sovietinius aktyvistus ir taikius gyventojus pokariu.

Dėl to dabar stebuklingai sutampa rusų, lenkų, vengrų nacionalistų interesas. Tačiau ir ukrainiečiai, šiuo požiūriu, yra nepėsti. Būtų naivu manyti, kad sąlyginai sėkmingai Rusijos agresiją atremianti šalis neturi savo tautinio naratyvo, kuris padeda ne tik formuotis ukrainiečių tautai, bet ir gana aršiai atsakyti į įvairias kitas jos kaimynų pretenzijas. Tai parodo buvusių Ukrainos prezidentų solidarumo su V.Zelenskiu akcija. Nors vienam jų – P.Porošenkai – Ukrainoje ne be V. Zelenskio palaiminimo yra iškelta mažiausiai viena baudžiamoji byla.

Rytas Staselis