Apie siurrealizmą – poezijoje ir gyvenime

Paskutinį gegužės šeštadienį Birštone nuskambėjo tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris 2026“. Per šešis jo gyvavimo dešimtmečius pasikeitė kūrėjų kartos ir jų eilėraščiai, išretėjo poetų laukiančiųjų gretos, vis dažniau pasigirsta prisipažinimas, jog „nesuprantu dabartinės poezijos“. O šiandieninį gyvenimą ar supranti? Gal neatsitiktinai poetas, vertėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kornelijus Platelis vakarą pradėjo eilėraščiu „Žmogysta su gobtuvu“. Ką slepiam po gobtuvais? Gal talentą ar išmintį, o gal tik tvarto turinį. Gobtuvas madingas, ne vien paauglių itin mėgstamas, ne vien jiems reikalingas. Gobtuvu gali būti ir mūsų žodžiai, ir pareigos. Po gobtuvais daugiau drąsos kovoti, nes, poeto žodžiais tariant, nėra taikos nei ramybės, nes „esamasis kovoja prieš būtąjį“, nors „būtojo nepakeisi, o pusė esamojo virsta būtuoju“.
Kai visi kovoja su visais, ir kai supranti, jog „neramumais būtinai kas nors pasinaudos“, gera žinia bent tai, kad poetams keliaujant per Lietuvą ir į svečias šalis, Regionų administracinis teismas Vilniuje panaikino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą nukelti sostinės centre esantį Salomėjos Nėries paminklą, puikią talentingo menininko Vlado Vildžiūno skulptūrą. Bet esamojo kova su būtuoju stabtelėjo turbūt tik laikinai.
Norisi pritarti viešniai iš Prancūzijos Marie Ginet: apima gėda dėl šio pasaulio žmonių vien pagalvojus apie tai, ką jie daro, „jie šaudo raudančius“. Todėl gal ramiau būtų ūdra pavirtus.
Marie priminė, jog žmogui net dramblio kaulo reikia – ne kartą grožėjausi dirbiniais iš jo, bet niekada apie tai nepagalvojau. O ribas sau juk patys brėžiame. Poetės senelė tarsi klausia: argi būtina išprotėti, kad sulaukus aštuoniasdešimties pirmąkart išdrįstum ir bandytum plaukti?
Marie Ginet eilėraščius į lietuvių kalbą vertęs Dainius Gintalas susitikime paskaitė ir savo kūrybos, kaip pats sakė – vaikams apie begemoto nuotykius Vilniaus bute, paaugliams apie matematikos poreikį skaičiuojant rugpjūčio žvaigždes.
Britų poetas, dainų atlikėjas Adam Horowitz žvelgia plačiai. Jo eilėraščiuose – sena anarchistė – meilė, kuri „lyg sužeista kengūra gali šokinėti ir viena koja“, kuri šildo net Rojaus soduose. Mes dažniau rašome apie žemę, atrodo gražiau, poetiškiau, o Adam – apie niekada nemiegančią dirvą ir nuolatinį vyksmą joje. Gal kaip atsvarą gyvenimo siurrealizmui. Adam Horowitz kūrybą į lietuvių kalbą vertė Kornelijus Platelis.
Nors poetas, vertėjas, dainų autorius ir atlikėjas Mindaugas Valiukas skelbė norą „išeiti iš šito kino, iš šito spektaklio“, bet jis niekur neišėjo ir priminė apie naują ėjimo madą rytą pašalus, apie savimi besigrožintį ir dėl to dar labiau paraudusį klevo lapą, apie nekvėpuojantį, bet šiltą akmenį ir oriai skrendantį plastikinį maišelį.
Aldonos Ruseckaitės laiko lašas apsuko visą metų ratą, o jos „Kurorto biblioteka“ saugo pajūrio smiltis slepiančias knygas. Aldona myli Birštoną, mėgsta čia lankytis, gal parašys ir apie tai, kad mineralinis vanduo čia per daug stiprus, o knygos prisigeria pušų ir visokiausių žiedų kvapo. Kartais į jas įropoja skruzdė ir pasislepia knygos nugarėlėje.
Poezijos pavasario svečiai į savo būrį priėmė brolį Bernardą, birštoniškį Saulių Belicką. Savo eilėraščiu jis gražiai prisiminė prieš dvejus metus mirusią mamą Stasę Belickienę – ji mėgo poezijos renginius, dažnai juose lankydavosi.
Poetas Tomas Vyšniauskas, vedęs vakarą, paskaitęs savo eilių, džiaugėsi Birštonu, svečių vardu dėkojo kurorto viešajai bibliotekai už priėmimą, padovanojo šiųmetį „Poezijos pavasario“ almanachą. Susitikti smagu, įdomu paklausyti, bet poetai rašo tam, kad skaitytume. Ne vien apie meilę ar apie gražiai nuraudusį klevo lapą – ir apie mūsų laiko siurrealizmą.
Genovaitė

P. S. Siurrealistinio meno esminis principas yra alogiška realistinių vaizdų ar jų detalių jungtis, sukurianti naują sintetinį vaizdinį, sunkiai iššifruojamą, gausiomis aliuzijomis pagrįstą metaforą.