Interviu vienu klausimu: Įsimintiniausia gegužė…

Rašytoja, Prienų garbės pilietė Aldona Ruseckaitė:
– Įsimintiniausia gegužė? Betgi kiekviena gegužė yra ypatinga atbudusia žeme, siautėjančia žaluma, svaiginančiu žydėjimu, šėlsmingu paukščių choru – vien to užtenka, kad atsigautum, apstulbtum ir imtum skraidyti kartu su vėju arba užmiršęs visą šį pasaulį, sulaikęs kvapą, atsukęs saulei veidą, sėdėtum po žydinčia obelimi – taip tarsi amžinai… Tačiau gyvenimas atneša ir nuneša visokiausius įvykius. Man gegužės mėnuo pirmiausia susijęs su Tarptautiniu poezijos pavasariu, su jo organizavimo rūpesčiais, su dalyvavimu skaitymuose. Ypač ryškūs prisiminimai yra išlikę iš 1971 metų Poezijos pavasario, kurio dienomis Pilotiškėse buvo atidarytas V.Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus. Jau buvau baigusi Šilavoto vidurinę mokyklą, įstojusi į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistiką. Mes, Šilavoto jaunuomenė, užsinorėjome nuvažiuoti į Pilotiškes, muziejaus atidarymas atrodė labai svarbus įvykis. Pamenu, mus nuvežė sunkvežimiu, prie sodybos išlipome, matome kieme ant suolų susėdę daug svečių: orūs kostiumuoti vyriškiai, išsipuošusios moterys, tada tų žymių žmonių nepažinojau, jau ta ceremonija lyg prasidėjusi, kažkas kalba apie V.Mykolaitį-Putiną, paskui atsistoja jo žmona Emilija, dėkoja ir prisipažįsta, jog vyro tėviškėje niekada nebuvo – dabar pirmas kartas… Mūsų būrelis stovi prie klėties kampo. Kalboms išsekus, visi kviečiami į vidų, į muziejų, ir mes einame paskui žmonių srautą, bet beveik prieš nosis kažkoks tvarkdarys sako: jūs visi čia netilpsite, nesibraukite, čia svarbūs asmenys, gi viską pamatysite vėliau, kitą kartą, šiandien per daug lankytojų… Taigi tą kartą į vidų mums įeiti nepavyko, išvažiavome baisiai nusiminę ir net supykę. Taip praėjo nemažai metų, aš jau pradėjau dirbti Maironio lietuvių literatūros muziejuje, bet V.Mykolaičio-Putino memorialinio muziejaus vis dar buvau nemačiusi. Artėjo šio poeto 90-mečio jubiliejus, Maironio muziejaus direktorė Marija Macijauskienė mane, tuomet šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėją, pasikvietė ir paliepė važiuoti į Pilotiškes, viską apžiūrėti ir atnaujinti ekspoziciją. Tada tai jau susipažinau…
Kitas įsimintinas įvykis, sietinas su Poezijos pavasariu, buvo 1973 metais. Jau gyvenau Kaune, artėjo Poezijos pavasaris, dar tame renginyje niekada nebuvusi, tad labai troškau pakliūti. Tais metais šventė vyko Kauno Dainų slėnyje, o laureatas buvo Paulius Širvys. Pirmą kartą ir gyvą Širvį pamačiau. Gal taip gyvai ir neprisiminčiau to Pavasario, bet tą dieną smarkiai lijo – lijo ir lijo, ir klausytojų buvo nedaug, ir jų vis mažėjo, tačiau aš ryžtingai klausiausi visų poetų, su tuo metu madingu boloniniu lietpalčiu buvo gan vėsu, bet išbuvau iki galo. Ir dabar matau sulytą Širvį su ąžuolo lapų vainiku, girdžiu jo dainingą skaitymą, galbūt jis buvo išlenkęs taurelę, kad nesušaltų, tik tuo metu aš dar visų šitų dalykų nesupratau, o įspūdis liko ypatingas, gilus.
Vėliau jau sukosi gegužė po gegužės, Pavasaris po Pavasario, kasmet važiuodavome į Palemoną, nes S.Nėries memorialinis muziejus priklausė Maironio muziejui, todėl turėjome ten tvarkymosi ir atsakomybės. Būdavo net juokingų situacijų. Štai šio muziejėlio vedėja susirūpinusi klausia darbuotojų – ar kas matėte šepetį? Paslaugiausia nulekia į sandėliuką, atneša… Varge mano, aš gi klausiu – ar jau matėte ministrą Lionginą Šepetį… Juokai juokais – bet rūpesčių būdavo. Įsimintinas 1989 metų Poezijos pavasaris, kai į Lietuvą pirmą kartą atvažiavo poetas Bernardas Brazdžionis – Lakštingalų slėnyje marios žmonių, visi nori jį pamatyti, gauti autografą, paliesti švarko rankovę – net apsaugos reikėjo… Jis tais metais tapo laureatu už knygą „Poezijos pilnatis“ – pirmą kartą laureatu tapo išeivijos poetas.
Nuo 1996 metų Poezijos pavasario vainikavimo iškilmingas renginys iš Palemono persikėlė į Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodą. Tada jau prasidėjo šokiai su kardais! Muziejus privalo nupinti laureatui ąžuolo lapų vainiką, jeigu pavasaris vėlyvas, dairomės į Maironio ąžuolus – o jie vis nesprogsta. Vyrai išvažiuoja kažkur į miškus, parveža šakelių, moterys nupina, visada manęs klausia – kokio dydžio laureatas? Bet Gintautui Dabrišiui vis tiek nupynė didžiulį – iki kelių… O tada lis nelis? Žvalgymasis į dangų visą dieną, kaip tyčia visada lyja arba grasosi lyti. Jau keli šimtai kėdžių sudėta, jau mikrofonai sustatyti – staiga lyja. Renkasi žmonės, jeigu lyja – stoviniuoja, nori, kad vyktų viduje – kur ten viduje tiek rasi vietos… Tada aš pykteliu ir sakau – sėskitės ir sėdėkite, juk neištirpsite, juk išdžiūsite. Palyja, nustoja, bet 2013 metais, kai buvo laureate vainikuota Tautvyda Marcinkevičiūtė, į šventės pabaigą prapliupo liūtis, Lietuvos televizija tiesiogiai šventę filmavo, tad sumaištis didžiulė, visi sulėkė į rūmų vidų, o čia salėje rėmėjai parengę gan turtingą vaišių stalą poetams, organizatoriams. Sulyti klausytojai neprabėgo pro šalį, stalus nušlavė, sotūs spruko laukan, kai atvedžiau į salę poetus, tų vaišių jiems nebuvo likę – tikrai įsimintina… Kiekvienas Poezijos pavasaris turėjo savo spalvų, grožio ir visokių netikėtumų. Štai poetas Bernardas Brazdžionis vėl svečiavosi Lietuvoje, vėl jis sėdi Maironio sode kartu su kitais poetais, gana vėsu, jam šalta, kažkas man parašo raštelį – pasirūpinkite Brazdžioniu!
Kaip pasirūpinti? Muziejuje dirba daugiausia moterys, vyrai budėtojai pasikabinę nuspurusį vatinuką, tad viena kolegė atneša moterišką moherinį mėlyną megztinį, juo svečią ir apgobiame.
Kol dirbau muziejaus vadove, tarp poetų nesėdėdavau, savo eilėraščių neskaitydavau – ne tas rūpėjo, tik kai šią įstaigą palikau, nueinu tą vieną privalomą eilėraštį paskaityti. Atsipalaidavusi, be jokių rūpesčių.

Jolanta Butienė, Prienai:
– Gegužė visada man atrodė ypatinga savo šiluma, žalumos gausa, alyvų ir kitų gėlių žydėjimu ir, ko gero, nuo mokyklos laikų. Juk dažniausiai gegužės mėnesį baigdavosi mokslo metai ir vykdavo įvairios ekskursijos ar turistiniai žygiai su įvairiais nuotykiais ir juokingomis, bet ne visada lengvomis užduotimis.
O tas paskutinis skambutis 11-oje klasėje… (prieš 40 metų), kai jau jautėme, kad mokykla beveik baigta (buvo likę tik egzaminai ir išleistuvių vakaras). Tuomet grupelė klasiokų sumanė po paskutinio skambučio šventės nueiti į savo lankytų darželių teritorijas ir prisiminti vaikystę… Mūsų grupelė buvome l/d „Saulutė“ „darželiokai“. Kas norėjo, pasisupome sūpuoklėmis, kiti bandėme įlįsti į žaidimų namelius, „plaukėme“ metaliniais laivais, dalinomės vaikystės prisiminimais. Ko gero, tai – viena iš įsimintiniausių gegužių mano gyvenime.

Sonata Klimienė, Prienai:
– Sklaidau senas nuotraukas ir tarp jų randu paskutinę bendrą mūsų su vaikystės drauge akimirką – 2023-iųjų gegužės 19-ąją. Žiūriu į šį kadrą ir bandau priversti atmintį prabilti. Po trejų metų viskas atrodo lyg užrakinta: išsitrynė spalvos, garsai ir net daugelis mūsų pokalbių. Liko tik sustabdyta akimirka.
Tai buvo paskutinė bendra gegužė. Žvelgdama veidus nuotraukoje, matau ne tik daugiau nei keturiasdešimt metų besitęsiančią draugystę, bet ir anuomet užplūdusį suvokimą, kad parko gėlės mums kartu žydi galbūt paskutinį kartą.
Tačiau šie prisiminimai nėra vien apie pabaigą. Kaip gamta cikliškai atsitiesia po žiemos naštos, taip ir žmogaus gyvenimas suka ratus tarp sąstingio ir naujo žydėjimo.

Leonora Slavinskienė, Noreikiškės – Vaickūniškės:
– Visada menu vaikystę Noreikiškių kaime ant Juodžio ežero kranto ir tą žydintį soda, kurio atspindžiai matėsi ežere – buvo nuostabus vaizdas, o ežeras buvo pilnas gyvybės – klegėjo vandens paukščiai, žydėjo vandens lelijos, ir dar tokia nenuorama griežė, pradėdavo savo nesudėtingas giesmes vos švintant ir traukdavo visą dieną. Žodžiu, buvo linksma kaime. Vyko gegužinės. Po pamaldų vyresni žmonės traukdavo namo, o jaunimas šėldavo, grojo armonika, skambėjo dainos. Linksma, nes buvo daug jaunimo ir nebuvo jokių patyčių, ir dar žmonės buvo labai darbštūs ir padorūs.
…Buvo gegužės mėnuo, jau ganėme karves ir vieną dieną karvutės rupšnojo avietyne įvairius lapus, o aš, piemenaitė, ėjau iš paskos. Mažoje laukymėje sėdėjo keturi pagyvenę vyrai. Aš taip išsigandau, kad net karves pamiršau, ir tada vienas iš jų paklausė, ar matei, vaikeli, žebrokus, kurie neturi kur gyventi ir ką valgyti? Tik sako niekam nesakyk, kad mus matei. Vakarop parginiau karvutes namo ir seneliui pasakiau, jog mūsų alksnynukyje gyvena žebrokai. Senelis iš karto suprato, kad tie vyrai – tai partizanai. O vakare kažkas tyliai pabeldė į langą. Senelis jau buvo paruošęs pintinę maisto, išnešė ir atidavė, ir dar, prisimenu, peržegnojo…
Nuo1970 metų gyvenu Onuškio seniūnijos Vaickūniškių kaime, deja, Noreikiškių pakeisti nieks negali. Kaip toj dainoj „Čia prabėgo linksmai jaunystė, kaip perlas, manoji“… Siunčiu linkėjimus visiems buvusiems drauge, kurie dar likę šiame gyvenime džiaugtis akimirkomis, to jums visiems ir linkiu.

Parengė Palma Pugačiauskaitė