Jiezno grafystei – 470 metų (IV dalis)

Tęsinys. Pradžia „Gyvenimo“ Nr. 22, 27 ir 31.

Kai Jiezne rinkosi garbingas elitas. Rusijos imperatoriaus Aleksandro I apsilankymui Jiezne – 210 metų
Istorikai negyvena nuolatinių tiesų kartojimu, neevangelizuoja jų, o ieško santykinės istorinės tiesos, ją nuolatos papildo. Istorikų galvose – šimtai paieškos klausimų, paslapčių, kurios vienąkart įmenamos.
Kai prieš 17 metų Jundeliškėse (Ustronėje) dalyvavau humanitarinių mokslų daktarės Redos Griškaitės paruoštos ir išverstos Ustronės savininko Stanislovo Moravskio knygos „Iš visur po truputį. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda“ V., 2009 (Toliau – R. Griškaitė) pristatyme, įsigijus knygą, man kilo daug klausimų. Teiginys, taikomas buvusiems Jiezno rūmams, kad „vertas Pacas šių rūmų, o rūmai verti Paco“ man ir tada, ir dabar kelia įvairių abejonių.“ Ir ne tik man, bet ir žymiems Lietuvos istorijos grandams – profesoriams. Tai dar sustiprina, kai pamatai tikrąjį Versalį, rūmus Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, pastatytus tais pačiais masteliais, kalendoriniais rūmų išplanavimo principais. Apie tai dar prabilsime.
Abejonių sukėlė mintys: „Monarchų apsilankymas pas privačius asmenis jų namus apipila istorine garbe, o Jiezno rūmai dar gali pasigirti dukartine trumpa viešnage vieno iš pačių galingiausių to laiko monarchų – imperatoriaus Aleksandro I, kuris, kaip retai jam gyvenime nutikdavo(bent jau jis kaip pats šeimininkus tikino), laimingai ir ramiai miegodamas, savo naktis čia praleido. Po šiai dienai dar čia niekas atsistebėti negali, kad toks didelis ponas ant šiaudų, į kelioninį odinį maišą sukištų, ir ant pagalvės, šerių prikimštos, ilsėjosi“ (R. Griškaitė, p.426).
Man būtent tie „šiaudai“ ir sukėlė abejonių. Kaip ir gerbiamai daktarei. Ji savo minčių komentare užrašė: „Šio Stanislovo Moravskio pateikto fakto autentiškumo patikrinti nepavyko“ (R.Griškaitė, p.435).

Rusijos imperatoriaus Aleksandro I viešnagės dienos Jiezne
Ir visgi šį faktą man pavyko patvirtinti, teko susipažinti su nuo 1807 iki 1825 metų Vilniuje leista spauda, nes tik ji imperatoriaus atvykimą galėjo fiksuoti. Esu peržiūrėjęs ir priėmime dalyvavusių asmenų prisiminimus, bet ten nieko neradau. Kodėl pasirinktas toks spaudos peržiūros laikotarpis? 1807 m. Jiezno valda atiteko Penčkovskiams, o 1825 metais imperatorius mirė.
Patraukė akį Vilniuje lenkų kalba leistas „Kuryer Litewski“ („Lietuvos kurjeris“). Stambia antrašte pažymėta, kad numeris išleistas Viešpaties Dievo 1816 metais spalio 13 dieną, penktadienį, Vilniuje. Pirmame puslapyje žinia pavadinta: „Krašto žinios“.
1816 m. spalio 7 d.
Jieznas (Kauno paviete). Spalio 10 d. (Straipsnis atsiųstas). Visagalis, Jo Šviesybė Caras, grįždamas iš Varšuvos į Peterburgą, atvyko čia šio mėnesio 7 dieną 11 val., prieš pusiaudienį. Jį pasveikino vietiniai šeimininkai, Jų šviesybės Penčkovskiai (Jonas ir Bernardas Penčkovskiai – V.K), taip pat jo šviesybė kunigaikštis ir jo malonybė senatorius Oginskis (Mykolas Kleofas Oginskis – V.K).Kartu su juo jo Didybė Vilniaus gubernijos bajorų maršalka fon Ropp`(Teodoras Roop, gimęs Pakruojo dvare, maršalka 1814–1817 m.), Jo šviesybė Vilniaus pavieto maršalka Giedraitis (Steponas Giedraitis – maršalka, buvęs 1814–1817). Jo malonybė Senatorius Oginskis išreiškė geraširdiškam Valdovui pačius giliausius linkėjimus ir patiriamą laimę matant čia reikšmingiausią valstybės asmenį. Valdovas su įprastu mielaširdingumu teikėsi visus priimti rytojaus rytą apie 11 val., prieš pusiaudienį.

1816 m. spalio 8 diena
Vadovas sutartu laiku rūmuose brangiais briliantais ir žiedais apdovanojo Jiezno šeimininkus ir taip pat savo paliepimu sukvietęs rūmų tarnus juos irgi dosniai apdovanojo. Palinkėjo gražiausius linkėjimus anksčiau išvardytiems asmenims ir leidosi į kelionę.
Toje vietoje Jo garbingumu kanauninkas Rimavičius, Jiezno klebonas su dvasininkais, pasipuošę liturginiais rūbais, su gausiai susirinkusiais tikinčiaisiais, skambant visiems varpams išėjo pasveikinti Valdovo, jam pravažiuojant pro bažnyčią.
Šis Valdovo pabuvimas tapo nuostabiausiu atminties įvykiu šeimininkams. Retai nuošalyje (w ustroniach – V.K) esantiems leido patirti laimę ir pažvelgti į tą Poną, kuris su valdžios malonybe į savo pavaldinių širdis įliejo nuostabiomis dienomis dėkingumą savo Geradariui“ („Kuryer Litewski“1816, spalio13, nr.83, p.1).

Kai susitinka laikmečio dvasios titanai
Laikraščio žinioje minimos penkios laikmečio asmenybės. Bet bajorų valdovai, maršalkos Teodoras Ropp ir Steponas Giedraitis, tame kontekste yra tik šalutiniai veikėjai. Akys krypsta į Rusijos imperatorių Aleksandrą ir į Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos patriotą, valstybininką, muziką Mykolą Kleofą Oginskį. Atrodytų, kad jie atstovauja prieštaringiausioms politinėms nuostatoms. Tačiau jie dažnai bendravo, susitikinėjo. Jų inteligencija, kultūros lygmuo juos jungė.

Aleksandras I (1777–1825)
Aleksandras Pirmasis Rusiją valdė nuo 1801 iki 1825 metų. Jis Rusijos, užgrobusios Lietuvos ir Lenkijos valstybes, vadovas. Tačiau žymiai liberalesnis, nei jo močiutė Jekaterina II, nei jo tėvas Povilas I. Jis buvo gerai susipažinęs su Vakarų Europos idėjomis, švietėjais. Jis palankiau, nei kiti Rusijos valdovai, vertino Lietuvą ir Lenkiją. Savo valdymo metu jis dar vartojo Lietuvos vardą, leido gyvenime naudotis Lietuvos Statutu. Jis atkūrė anksčiau uždarytą Vilniaus Universitetą. 1807–1812 m. planavo atkurti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę su juo, kaip Didžiuoju kunigaikščiu. Negalim primesti jam jokios putinizmo skraistės. Kaip Berlyne džiaugiamės Aleksandro aikšte, taip ir imperatoriaus Aleksandro I apsilankymas yra Jiezno istorinės atminties garbės ženklas. Nustatėm vieną jo apsilankymo datą. Stanislovas Moravskis teigė, kad jis buvo apsilankęs ir antrąjį kartą. Šalia labai didelių darbų to irgi negalima užmiršti.

Mykolas Kleofas Oginskis (1765–1833)
Tai – kunigaikštis, diplomatas, bendravęs ir su Napoleonu, ir su Aleksandru I. Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės politinis veikėjas. 1794 m. sukilimo organizatorius, kompozitorius, memuaristas, Vilniaus Universiteto garbės profesorius. Epochos dvasinis spindesys. Mielieji kuklios Kašonių bendruomenės ir gausios Stakliškių seniūnijos žmonės, jūsų žemes du šimtmečius valdė Oginskiai. Tad gal kartu susivieniję organizuokitės su jaunaisiais muzikantais žymiojo kompozitoriaus kūrinių festivaliui. Būtų labai šaunu ir gražu.

Adomas Rimavičius (1877–1845)
Tai – nuostabus žmogus, Livonijos kanauninkas, Jiezno klebonas. Septyneriems metams praėjus po susitikimo su Rusijos imperatoriumi, jis gelbėjo ne tik tikinčiųjų sielas, bet ir krašto vyrus nuo rekrutystės.Apie tai esame ir plačiau rašę (https://www.jieznoparapija.lt/news/id4.php?subaction=showfull&id=1300911180&archive=&start_from=&ucat=4& ). Po bylos klebonas turėjo pasitraukti į Igliaukos ir Marijampolės vienuolynus nuodėmklausiu. Mirė vienuoliu Marijampolėje.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas