Pavasaris šaukia

Pavasario gamtos atbudimą ir sukeliamą džiaugsmą nuo vaikystės dienų mes kartojome J. Maironio žodžiais iš eilėraščio „Pavasaris“: „Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties! Vien meilę norėtum dainuoti, apimti pasaulį, priglaust prie širdies, su meile saldžiai pabučiuoti!“. Laiko ratas mums skaičiuoja dešimtmečius, artėjančius prie šimtmečio, o mes su pavasariu vėl atbundame naujiems darbams ir potyriams.
Vėjo blaškomi ošia pušynai, saulė skaisti ir karšta tik pro langus, naktimis temperatūra dažnai žemiau nulio, bet „pavasaris budina svietą“, ir mes aktyviai dalyvaujame nacionalinėje miškasodžio talkoje, skirtoje Prezidento Valdo Adamkaus 100-osioms gimimo metinėms. Graži diena, tarsi Dievo dovana džiugino miškasodžio talkininkus, tarp kurių darbavosi 20 Birštono „BOČIŲ“ bendrijos narių. Gera daryti gerus darbus, kurie išliks ateinančioms kartoms.
Linksmų talkininkų šurmulyje bočiai aptarinėjo būsimą kelionę į Čekiją ir jos sostinę Prahą, numatytą balandžio 21–23 dienomis. Šiais metais pasirinkome trijų dienų kelionę, nutarę įveikti daugiau kaip 3000 km. Keliauti panoro 44 bendrijos nariai nuo 65-erių iki 90-ties metų amžiaus. Apskaičiavę savo jėgas džiaugiamės, kad įgyvendinome dar vieną pažinimo džiaugsmą. Nemigo naktis iš pirmadienio į antradienį prabėgo snūduriuojant, kai profesionalūs kelionių firmos LT-700 vairuotojai Mindaugas ir Saulius skraidino mus švariame ir tvarkingame autobuse per Lenkiją. Papietavome autostrados pakelėje esančiame restorane-karčiamoje.
Gerokai po pietų atvykome į Žemutinės Silezijos sostinę Vroclavą, Odros upės salose įsikūrusį vieną gražiausių Lenkijos miestų. Jau autobuse apie šio krašto formavimąsi ant 12 salų, sujungtų daugiau nei 100-tu tiltų, mums papasakojo šnekusis gidas Audrius. Pasivaikščiojome seniausioje Vroclavo dalyje – Katedros saloje, kurioje stovi gotikinė Šv. Jono Krikštytojo katedra. Pasigrožėjome katedros didybe ir grožybe ir, praėję „Smėlio“ saloje esančią Švč. Mergelės Marijos bažnyčią siauromis, akmenimis grįstomis gatvelėmis ir kiemeliais, prie pastatų durų, vartų, tvorų atbrailų skaičiavome ir fotografavome simbolinius nykštukus, išsibarsčiusius po visą senamiestį. Nevienodai pamatėme ir suskaičiavome nuo 12 iki 27, o gidas Audrius teigė, kad jų yra per 300.
Turgaus aikštė nustebino įvairaus stiliaus, spalvų ir architektūros sujungtais pirklių namais. Sakoma, kad ši Turgaus aikštė didžiausia Lenkijoje. Ją puošia originalus fontanas tarsi iš skaidrių ledo luitų bei senoji rotušė su 200 metų statybos istorija. Vakarėjo, atšalo ir mes jaukiai įsitaisėme autobuse. 9 val. vakaro mes jau buvome IBIS 3-jų žvaigždučių viešbutyje Čekijos – Lenkijos pasienyje. Apsistojome dviems nakvynėms su sočiais pusryčiais.
Keliavome į Prahą siaurais keliais tarp kalnų, tolumose viršukalnėse spindėjo sniegas, o mes skriejome pro žydinčias ievas, alyvas, laukinius ir soduose žydinčius vaismedžius. Kaštonai jau buvo iškėlę savo žvakes sprogimui. Pravažiuojamų miestelių gatvelės ir kiemai jau pasipuošę įvairiaspalviais tulpių ir narcizų žiedais. Tikras PAVASARIS. Tai pats gražiausias metų laikas keliauti. Ilgu tuneliu įvažiavome į Prahą ir kilome į aukščiausią kalvą. Ant jos – IX a. pastatyta pilis, kadaise buvusi svarbiausia Habsburgų rezidencija. Dabar tai įspūdingas įvairių architektūros stilių pastatų kompleksas, užimantis 70 tūkst. kv. m plotą, kuris yra įtrauktas į UNESKO paveldo sąrašą.
Iš apžvalgos aikštelės gėrėjomės Praha, saulėje didybe spindinčiomis bažnyčių bokštų smailėmis ir sprogstančia pavasarinio miesto žaluma. Prie Šv. Vito katedros mus pasitiko gidė – lietuvė Danutė iš Rietavo. Ji Prahoje – jau 40 metų, ilgisi Lietuvos, bet sugrįžti nenori. Čia jos gyvenimas. Ji garsiakalbė ir puikiai kalbanti lietuviškai, reikli ir principinga, su mumis ji praleido 4 val. Jos dėka apsilankėme Šv. Vito katedroje, gėrėjomės altoriais, sužinojome apie koplyčioje laikomas relikvijas ir Bohemijos karūnos brangenybes po 7 užraktais, nuo kurių raktus turi svarbiausi žmonės, pradedant Prezidentu, Arkivyskupu ir baigiant miesto meru. Mes apžiūrėjome karališkuosius didikų karstus, saugomus katedroje, išgirdome jų tragiškas gyvenimo istorijas. Ir apie Šv. Joną Nepomuką, kuris turėjo kanonų teisės daktaro laipsnį bei dirbo Prahos arkivyskupijoje. Nepomukas nužudytas dėl to, kad gynė arkivyskupo viršenybę prieš karalių Vaclovą IV. Sakoma, kad jo kūnas niekada nesuiro. Šv. Nepomukas buvo palaidotas krištoliniame karste, kuris įdėtas į sidabrinį sarkofagą,  sveriantį 1,5 tonos. Pasak legendos, Jonas Nepomukas buvo paskandintas, nes atsisakė karaliui išduoti karalienės Joanos išpažinties paslaptį. Jono Nepomuko kūnas buvo rastas stebuklingai išdžiūvus Vltavos upei.
Šv. Jonas Nepomukas yra neatsiejamai susijęs su Karlo tiltu. Pasak legendos, jis buvo numestas nuo šio tilto į Vltavos upę 1393 m. karaliaus įsakymu. Dėl to jis tapo tiltų globėju ir sergėtoju nuo vandens nelaimių. Tikima, kad palietus skulptūros pagrindą, kur vaizduojama žūtis, aplanko sėkmė ir išsipildo norai. Laimę dėl norų išsipildymo išbandėme ir mes. Vienas jau įvyko. Sėkmingai pasiekėme namus.
Savo kelionę Prahoje tęsėme, pasivaikščiodami pilies kiemeliuose ir pilį supančiuose parkuose. Užsukome ir į Auksinę gatvelę, kuri pavadinta XVII a. čia gyvenusių auksakalių garbei. Tai mažyčiai, ryškiaspalviai nameliai, įmūryti į pilies sienų arkas. Perėjome ir Karolio IV pėsčiųjų tiltu, puoštu barokinėmis skulptūromis. Gėrėjomės Senamiesčio ir Vaclovo aikštėmis ir kartu su minia žmonių sulaukėme Prahos astronominio laikrodžio, esančio Rotušės bokšte, figūrų pajudėjimo. Tai vienas seniausių (įrengtas 1410 m.) ir sudėtingiausių astronominių laikrodžių pasaulyje, garsėjantis kasvalandiniu apaštalų pasirodymu. Čekiškose užeigose paskanavome tradicinių patiekalų bei alaus.
Kitą rytą išvykome Lietuvos link. Aplankėme nedidelį miestelį Svidnicą, savyje talpinantį du kraštutinumus – TAIKĄ ir KARĄ. Tai Taikos vardu pavadinta bažnyčia, Pirmojo pasaulinio karo legenda. Ji buvo pastatyta 1656 ir 1657 m. sandūroje ir yra didžiausia protestantų medinė, barokinė šventykla Europoje. Jau 370 metų gyvuoja bažnyčia, stebindama pasaulį savo unikalumu, ji yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Grįžtant kelias visada trumpesnis, nes jau žinomas. Vidurnaktį jau buvome Birštone. Padėkoję mus aptarnavusiems Audriui, Sauliui ir Mindaugui, su ratukais riedėjome tyliomis Birštono gatvėmis ir planavome rytojų. Pirmiausia – pavasarines talkas Gudakalnio ir Panemunio kapinėse ir lietuviškų pasiilgtų cepelinų kavinėje „Klėtis“ degustaciją. Draugystė ir bendrystė mus veža ir stiprina mūsų jėgas, įgyvendinant GERUMĄ.
Bendrystė ir draugystė yra artimi žmonių tarpusavio santykiai, grįsti bendra patirtimi, panašiomis vertybėmis ir abipusiu prieraišumu. Tai nuoširdus ryšys, stiprinantis bendruomeniškumą, skatinantis kūrybą ir gebėjimą „suremti pečius“ vardan bendrų tikslų. Šie santykiai praturtina sielą ir sukuria saugią aplinką.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė