Kažkas keičiasi ir galvose, ir mūšio lauke

Įsibėgėjus penktiesiems agresyvaus Rusijos karo Ukrainoje metams, atrodo, kad jį pastebėjo ir eiliniai rusai. Iki šiol tos šalies gyventojai, be abejo, žinojo, kad toks karas vyksta, tačiau laikė jį kažkuo tolimu, svetimu – jokiu būdu ne nuosava problema. O ir diktatoriaus Vladimiro Putino aplinka niekaip nebandė tokios jiems patogios iliuzijos rusų galvose išsklaidyti. Kariauti savanoriais ėjo kaliniai, socialiniai nevykėliai, šiek tiek mažiau – apšalę patriotai iš skurdžiausių šalies regionų tuo metu, kai sostinės Maskvos grietinėlė linksminosi pobrangiuose klubuose beigi restoranuose.
Režimui oponuojantys ekonomistai ir apžvalgininkai gerokai anksčiau prognozavo, kad karo „svetimumo“ iliuzija anksčiau ar vėliau išsisklaidys. Ir, ko gero, greičiau anksčiau nei vėliau. Vis dėlto šiandien neginčijamas faktas yra tai, kad Rusijos gyventojai ima jausti, kad karas vis dažniau grybšteli asmeniškai jiems.
Skaičiuoti mokantys rusai suvokia, kad V. Putino pradėta „speciali karinė operacija“ Ukrainoje trunka jau ilgiau nei „didysis tėvynės karas“ (1941–1945). Šią sąvoką įdėjau į kabutes, nes ji – specialiai sovietinės propagandos bei istoriografijos sukurptas terminas siekiant atrėžti ir užmarštyje paskandinti tą laikotarpį, kai Sovietų Sąjunga kartu su nacių Vokietija draskė Lenkiją II Pasaulinio karo pradžioje.
Prieš kelias savaites Ukrainos bepiločių orlaivių pajėgos padegė Ust-Lugos ir Primorsko uostus šalia Sankt Peterburgo. Vietinius rusus stačiai apėmė šokas, kada gaisrų dūmai Sankt Peterburge trukdė ilgai lauktai pavasario saulei apšviesti miestą. Vėliau trys ukrainiečių atakos sudaužė pietinio Krasnodaro krašto kurorte – Tuapsėje – esantį naftos ir jos produktų eksporto terminalą bei čia pastatytą naftos refineriją. „Kaip jie (ukrainiečiai – RS) nesupranta, kad čia gyvena žmonės, vasarą atgyja patrauklūs kurortai, kyla ekologinių problemų?!“ – socialiniuose tinkluose piktinasi Rusijos gyventojai, kuriems niekas niekada nepranešė, kad jų karinės pajėgos panašią apokalipsę Ukrainoje kuria kone kasnakt. O jiems patiems buvo patogu apie tai nežinoti. Michailas Krutichinas, naftos bei dujų sektoriaus ekspertas cituoja vakariečių kolegų analitiką apie tai, kad Rusija šiuo metu yra praradusi daugiau nei trečdalį naftos gamybos ir eksporto pajėgumų.
Ukraina bando savo inžinierių naujai sukurtas sparnuotąsias bei balistines raketas, o Rusijos gynybos ministerija praneša, kad šiemet gegužės 9-osios „pergalės paradas“ vyks „susiaurintu formatu“ dėl „vyraujančios operatyvinės padėties“.
Karo lauke Rusijos kariuomenei taip pat nieko reikšminga nesiseka nuveikti. Ukraino, kariai kandžiojasi vis smarkiau, rusai, jeigu tik kur nors dar sugeba judėti pirmyn, tai tik vėžlio greičiu. Po keletą kilometrų per mėnesį. Be to, giluminė Rusija ėmė pastebėti, kokių milžiniškų nuostolių Ukrainoje patyrė jų kariuomenė, iš kurios buvo tikimasi 2022 m. užimti Kyjivą per 72 valandas.
Rusijos ūkis taip pat kvėpuoja gargaliuodamas. Prieš savaitę šalies centrinio banko vadovė Elvyra Nabiulina užsiminė, kad lėšų ekonomikai gelbėti galima atrasti tik į jas konvertuojant gyventojų indėlius. Lietuvoje gyvenantis ekonomistas Igoris Lipsicas tuojau iššifravo, esą tokios suvalstybintos ekonomikos, kaip Rusijoje, minta lėšomis iš įmonių pelno (kai jos investuojamos į technologijas), užsienio investicijų (kada užsieniečiai čia mato galimybių uždirbti daugiau nei vidutiniškai), valstybės lėšomis (kada jos nukreipiamos siekiant paskatinti kažkurias ūkio sritis) arba nusavinant gyventojų santaupas (kada kitų išeičių nebėra). Tai, ekonomisto nuomone, rodo, kad pirmieji čia paminėti būdai yra visiškai išsemti ir beliko paskutinis – nusavinimas įvairiomis galimomis formomis – jis primena, kad sovietmečiu buvo prigalvota įvairių nusavinimo būdų – kaip antai kelios pinigų reformos, Valstybės leistos obligacijos, etc. Tačiau, pasak I.Lipsico, pamažu ima veikti sovietmečiu išlavinta žmonių uoslė: įtardami valdžios klastą jie po truputį atsiima savo pinigus iš bankų ir grynuosius laiko kojinėse, nepaisydami didėjančios infliacijos.
Šiuos faktus kartoja ne šiaip kokie užkietėję V. Putino nekentėjai, o įtakingi karo bei gyvenimo būdo nuomonės formuotojai, kurie dar prieš keletą mėnesių buvo visiškai lojalūs V. Putino režimui.
Tai nereiškia, kad revoliucinių pokyčių Rusijoje galime sulaukti jau rytoj. Tačiau akivaizdu, kad kritinė nepasitenkinimo masė ima kauptis. Sprendimas, kuris šiandien sustabdytų V. Putino mąžtančius reitingus, o gal juos ir kilstelėtų, galėtų būti bent laikinas karo sustabdymas. Tačiau Rusijos diktatorius vargu, ar tam ryšis. Jis vis dar tiki, kad jo kariuomenė sėkmingai puola ir greitai įgyvendins minimalius tikslus – „išvaduoti Luhansko bei Donecko sritis“.

Rytas Staselis