„Černobylio atveju laikas negydo – jis tik ryškina pasekmes“

Balandžio 23 dieną paminėtos prieš 40 metų įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos metinės. Šia proga avarijos likviduotojai, jų interesus ginančios asociacijos Lietuvos judėjimo „Černobylis“ atstovai, politikai buvo pakviesti į minėjimą LR Seime, kuriame pagerbtas aukų atminimas, padėkota žmonėms, kurie buvo išsiųsti likviduoti avarijos pasekmes, dirbo sudėtingomis sąlygomis, aukodami savo sveikatą, neretai ir gyvybę.
Pasisakymuose atkreiptas dėmesys ir į šiandieninę išlikusių gyvų černobyliečių situaciją, priminta valstybės atsakomybė už šiuos žmones, padedant jiems spręsti sveikatos priežiūros, gydymo, psichologines problemas, suteikiant socialines ir kitas garantijas.
Černobylio katastrofos likvidavimo darbuose 1986 –1990 metais dalyvavo apie 800 tūkstančių likviduotojų, tarp jų 7 tūkstančiai Lietuvos piliečių.
Asociacijos Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininko pavaduotojas Antanas Turčinas savo kalboje palietė černobyliečiams skaudžias temas. Pasak jo, tūkstančiai lietuvių 1986-aisiais buvo išplėšti iš namų, savo šeimų, pasodinti į vagonus ir išsiųsti ten, kur paukščiai krito iš dangaus, o žemė po kojomis „švietė“ nematomu mirtinu švytėjimu. Jiems melavo sakydami, kad vyksta į „specialiuosius mokymus“. Kare su atomu černobyliečiai neturėjo tinkamos apsaugos, jų ginklas buvo kastuvas, o šarvas – guminė prijuostė ir respiratorius.
Pasak A.Turčino, Černobylio atveju laikas negydo – jis tik ryškina pasekmes. Radiacija paveikė likviduotojų kūnus, daugelis patyrė psichologinių ir kitokių problemų. Per 40 metų iš septynių tūkstančių Lietuvos vyrų liko vos pora tūkstančių.
Kreipdamasis į išrinktuosius politikus, A.Turčinas pabrėžė: „Mes nesame prašytojai. Mes esame tie, kurie savo sveikata ir gyvybėmis nupirko švarų dangų virš Lietuvos ir Europos. Mes nesitikime stebuklų, bet tikimės pagarbos ir teisybės.
Pagarba – tai ne tik gėlės prie paminklo kartą per metus. Pagarba – tai, kai likvidatorius neturi įrodinėti gydytojui, kodėl jam skauda viską iškart. Tai, kai vaistai ir reabilitacija yra prieinami ne popieriuje, o realybėje. Tai, kai mūsų vaikai ir anūkai žino, kad jų tėvai ir seneliai nebuvo tiesiog „černobyliečiai“ – jie buvo gelbėtojai.“
Minėjime, skirtame Černobylio katastrofos metinėms, dalyvavo ir ilgametis Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininkas Kęstutis Kazlauskas iš Prienų.
„Gyvenimo“ informacija

Rubrikoje Teisė žinoti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *