„Ringio“ ringiais: liaudiško šokio sūkuryje jau ketvirtis amžiaus

Ne vieno žmogaus gyvenime yra veiklos, apie kurią sakoma „įaugusi į kraują“, kuri atliekama ne dėl atlygio, o iš pašaukimo. Prienų kultūros ir laisvalaikio centro vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvo „Ringis“ nariams neatsiejama gyvenimo dalimi tapo saviveikla, kuriai mėgėjai skiria savo laisvalaikį po tiesioginių darbų. Keliskart per savaitę vėlyvais vakarais jie renkasi į repeticijas, o dažną savaitgalį vyksta į koncertines išvykas, festivalius ir konkursus. Ir taip diena po dienos, metai po metų, ištisus dešimtmečius… Patys ištvermingiausieji kolektyvą lanko nuo pat jo įkūrimo, nes šokis, pasak jų, ilgainiui tapo tarsi įgimtu poreikiu ir vaistu širdžiai atsigauti.

„Bėk, upela, vingiuodama…“
– Šiemet sukanka 25-eri „Ringio“ kūrybinės veiklos metai, ir atėjo laikas švęsti. Šiai sukakčiai ruošiame jubiliejinį koncertą, jo tema susijusi su „Ringio“ ištakomis Balbieriškyje, prie Ringio upelio. Jis įteka į Peršėkę, ši upė vingiuoja į Nemuną, prie kurio įsikūrę Prienai – pastaruosius kelerius metus čia dirbame. Mūsų koncerto koncepcija susijusi su vandeniu, šaltiniais, upeliais, sraunia tėkme, o programa vadinasi „Bėk, upela, vingiuodama“ arba „Bėk, upela, Ringio ringiais“, – „Ringio“ kolektyvo įkūrėjas ir vadovas Raimundas Markūnas visus prieniečius kviečia šią sukaktį paminėti kartu su šokėjais Prienų kultūros ir laisvalaikio centre, kur gegužės 9 dieną 15 val. vyks šventinis renginys.
Koncertui atsakingai ruošiamasi, repetuojama triskart per savaitę, nes norima sukurti ne tik šventę sau, bet ir nepakartojamą reginį žiūrovams. Šis koncertas, į kurį įtraukta ir nemažai R.Markūno sukurtų šokių, tarsi vainikuos ir paties baletmeisterio kūrybinės karjeros dešimtmečius, prabėgusius Prienuose. Jaunas specialistas atvyko į šį kraštą dirbti 1977 metais baigęs Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. Nedidelis miestas prie Nemuno tapo jo namais, o Prienų rajono kultūros įstaigos ir bendruomenės – palankia terpe liaudiško šokio tradicijų puoselėjimui, mėgėjų kolektyvų kūrimui.

Iš „Ringio“ veiklos metraščio
2000 m. Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centre susibūrė nedidelė – keturių porų – vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Ringis“, pasivadinusi per miestelį tekančio upeliuko vardu.
– Man paskambino tuometinė Balbieriškio KLC direktorė Ilona Mitrulevičienė, kuri paklausė, ar sutikčiau atvažinėti į miestelį ir repetuoti su suaugusiaisiais. Iš karto sutikau, bet pradžia buvo nelengva, repeticijos vyko senuose, dar nerenovuotuose kultūros namuose, kur aktų salė buvo apšildoma krosnimis. Grindys žiemą įšalusios, pradedame šokti su pirštinėmis ir paltais, gerokai apšilę vėliau juos nusimetame. Entuziazmas ir noras išmokti buvo toks didelis, kad, nepaisant sudėtingų sąlygų, šokėjai repeticijose pasilikdavo ilgiau „šlifuoti“ šokio judesius. Iš atėjusiųjų tik viena pora anksčiau buvo šokusi klasikinius šokius. Kiti – naujokai. Pradėjom nuo valso, polkos žingsnelių. Visos šeimos buvo dirbančios, į repeticijas susirinkdavo vėlyvais vakarais. Žavėjausi jų atsakingumu. Spėdavo ir vaikus pamaitinti, ir kiemus susitvarkyti, ir ūkius apžiūrėti, ir į repeticijas ateiti. Ir mums sekėsi. Po truputėlį kolektyvas augo, prisijungė ir daugiau šeimų, vienu metu susirinko net 16 porų, – prisimena kolektyvo vadovas Raimundas Markūnas.
Pasak jo, mėgėjams gerai sušokti – ne juokas. Sceninis šokis sunkus, sudėtingi žingsneliai, bet šokėjai stengėsi net uždusę, liedami prakaitą. R.Markūno pastebėjimu, vadovas gali būti talentingiausias ir žinomiausias, bet be šokėjų, jų užsidegimo, meilės šokiui, poreikio aktyviai praleisti laisvalaikį kolektyvas nebūtų pasiekęs pažangos.
Apie 2006 m. šokių kolektyvas įsiliejo į kaimo bendruomenę „Balbieriškis“, kartu su bendruomene  ir jos pirmininku, vienu pirmųjų „Ringio“ šokėjų Sauliumi Narūnu pradėjo rengti projektus ir ieškoti paramos kultūrinei veiklai. Sėkmingai įgyvendintų projektų lėšomis buvo įsigyti tautiniai kostiumai, Balbieriškyje pradėtas rengti populiarus respublikinis vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvų festivalis „Ringio ringiai“. Kolektyvas atkakliai repetavo, daug koncertavo, pasirodydavo miestelio, Prienų rajono bei kitų Lietuvos vietovių šventėse, regioniniuose, respublikiniuose, tarptautiniuose festivaliuose. Lietuvos tautinis menas pristatytas Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Turkijoje, Gruzijoje, Armėnijoje ir kitose šalyse.
Didelė sėkmė kolektyvą lydėjo respublikiniuose konkursuose „Pora už poros“, „Iš aplinkui“ ir kituose. Kiekviena iškovota prizinė vieta priartino patį aukščiausią mėgėjų meno apdovanojimą Lietuvoje – „Aukso paukštę“, kurį Nacionalinis kultūros centras skiria už nuopelnus tautinei kultūrai ir pasiektą aukštą meninį lygį. Ši skulptūrėlė kolektyvui įteikta 2010 m., pelnius nominaciją „Geriausia liaudiškų šokių grupė ir vadovas“.
Ilgainiui balbieriškiečių gretos išretėjo. Iš vietinių kolektyve liko dvi poros, kartu su vadovu iš Prienų į repeticijas Balbieriškyje pradėjo važinėti kelios prieniečių šeimos.
Nuo 2019 m. „Ringyje“ šoko daugiausia Prienų miesto gyventojai, todėl kolektyvas perėjo į Prienų kultūros ir laisvalaikio centro meno kolektyvų gretas ir iki šiol garsina mūsų kraštą dinamiškais pasirodymais, atspindinčiais tvirtą lietuvišką charakterį.

Tapo Prienų krašto kultūrinio identiteto dalimi
Per dešimtmečius kolektyve įvyko natūrali šokėjų kaita. Šiuo metu su senbuviais, jau sulaukusiais šeštos dešimties, kolektyve šoka ir keturiasdešimtmečiai–penkiasdešimtmečiai, prie jų pritapo ir keletas „Žiburio“ gimnazijos devintokų.
Šiandien kolektyve yra dvylika porų, 24 šokėjai, tik viena moteris – be nuolatinės poros. Nors tradiciškai manoma, kad moterys yra aktyvesnės šokėjos, anot vadovo, vyrai pareigingai lanko repeticijas. Tarp jų yra aistringų medžiotojų bei žvejų, tačiau juk vienas pomėgis kitam netrukdo. Šokėjai pabrėžia, kad ketvirtį amžiaus gyvuojantis „Ringis“– visų pirma yra vadovo atkaklaus darbo nuopelnas. Jo pastangų dėka „Ringis“ iš mažo vietinio kolektyvo išaugo į respublikinį ir tarptautinį pripažinimą pelniusią šokių grupę. Raimundas Markūnas yra kolektyvo veidas, siela ir variklis, kuris į koncertines programas įneša kūrybinės energijos ir naujų choreografinių sprendimų, tuo pat metu sugebėdamas likti ištikimu lietuvių liaudies šokio dvasiai.
Ringio“ repertuare yra nemažai originalių choreografo, Lietuvos dainų švenčių baletmeisterio Raimundo Markūno kurtų šokių: „Kviestinė polka“, „Apynėlis“, „Kudlius“, „Peikena“, „Bėg upela“, „Rūtų polka“, „Aneliukės polka“, „Kermošiaus kviestinis“, „Pasuktinė“, „Kalvių polka“, „Gaspadorių polka“, „Patalkinis“ ir kitų.
– Esu pastatęs daugiau nei dvidešimt sceninių šokių, kurdamas juos visuomet stengiausi naudotis folklorine medžiaga, remtis atskirų regionų liaudies šokių elementais, pritaikyti folklorinio šokio sukinius, dvigubus žingsnelius, patrepsėjimus, pasisukimus. Bet yra klasikų klasika – šokiai iš laiko patikrinto lietuvių choreografijos meno „Aukso fondo“, kurių niekas nesistengia, nenori ir negali keisti, nes tai – tobulybė, – teigia R.Markūnas.
Vadovas džiaugiasi, kad į 2024 metų respublikinę dainų šventę susirinko daugybė tautinių šokių kolektyvų, pradedant pačiais mažiausiaisiais, baigiant senjorais. Akivaizdu, kad jo ir kolegų darbas nenuėjo perniek – liaudies šokiai turi ateitį. Juolab kad į šią sritį kasmet ateina naujų, mokslus baigusių vadovų, talentingų choreografų, kurie tęsia vyresniųjų pradėtą darbą, įliedami ir naujų spalvų.
Raimundas Markūnas prisipažįsta esąs griežtas ir reiklus vadovas: „Kasmet savo „vaikams“ vis pasižadu, kad pasikeisiu, gražiai, ramiai bendrausiu, jie juokiasi ir netiki. Ir tikrai, ištempiu pusę repeticijos su „prašau ir atsiprašau“, paskui, ypač jeigu repetuojame su muzika, vėl pakeliu balsą. Iš šalies klausantis gal atrodo nekaip, bet tai mūsų „virtuvėje“ įprasta.
– Sau, kaip vadovas, keliu aukštus tikslus, todėl noriu, kad ir kolektyve visi kaip vienas pasiektų tam tikrą meninį lygį. Atleistina, jeigu kokį kartą kitą jie suklys žingsneliuose, bet laikysena, lygiavimas, šiltas tarpusavio santykis, gera nuotaika yra kolektyvo privalumai, tai pirmiausia pastebi ir įvertina komisija, kiti dalyviai, žiūrovai. Per metus dalyvaujame bent keliuose konkursuose ir festivaliuose, kad parodytume kolektyvo galimybes, atskleistume gyvybingumą ir apgintume kolektyvui suteiktą pirmą kategoriją, – pabrėžia vadovas.
Vienu metu jis vadovavo dviem kolektyvams: „Trapukui“ ir „Ringiui“, drauge rengdavo ir bendrus koncertus. Šokėjų tarpusavio ryšį stiprina ir tradicijos. Jie drauge švenčia gimtadienius, valgo tortą, geria arbatą, kalbasi. Paprastai į festivalius, koncertus kituose miestuose išvyksta anksti, kad liktų daugiau laiko pažinti vietovę, apžiūrėti lankytinus objektus. Praplečia savo akiratį, pabendrauja su kitais kolektyvais, aptaria džiaugsmus ir problemas, susiranda naujų bičiulių.
– Manau, kad dalyvavimas saviveikloje – ne tik žmonių užimtumas, bendrystė, bet ir tam tikra pilietiškumo kalvė. Esame kolektyve kalbėję apie tai, kaip pasireiškia meilė Lietuvai, patriotiškumas. Gali gyventi kur nors Australijoje ar Amerikoje, o per socialinius tinklus deklaruoti, kaip tu myli Lietuvą, nors savo vaikų net neišmokei kalbėti lietuviškai. O „Ringio“ nariai šią meilę išreiškia ne viešomis deklaracijomis, bet kasdiene laikysena, nuoširdžiu dalyvavimu valstybinėse šventėse, minėjimuose, eisenose, reprezentuojant lietuvių liaudies šokius ir kostiumus. Gyventi bendrystėje su Lietuva, nuo jos neatitolti ir yra tikrasis patriotiškumas. Turime savo kolektyve ir Šaulių sąjungos narių. Savame krašte įvairiomis progomis galėtume pasirodyti ir dažniau, į viešąjį gyvenimą norėtųsi įnešti daugiau lietuvybės, – apie tai, kokios vertybės, be šokio, vienija „Ringio“ narius, pasakoja R.Markūnas.

Sraunūs upeliukai vėl susibėgs į vieną tėkmę
Į 25-erių metų kūrybinės veiklos sukakčiai skirtą koncertą R.Markūnas siekia surinkti ir buvusius šokėjus, jų priskaičiavo net devyniolika. Net ir pasitraukę iš „Ringio“ jie išliko kolektyvo metraščio puslapiuose ir bus pakviesti į sceną bendram šokiui kartu su dabartiniais „Ringio“ šokėjais, akompanuojant iš ringiečių suburtai kapelai. Šis šokis simbolizuos sraunius upeliukus, susibėgančius į vieną sraunią tėkmę ir ją maitinančius, primins apie kolektyvo ištakas, jo potencialą ir liaudies šokio tradicijų tęstinumą Prienų krašte.

Dalė Lazauskienė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas