Jiezno grafystei – 470 metų (III dalis)

Tęsinys. Pradžia Gyvenimo“ Nr. 22 ir 27.

Jiezno grafystė – imperija kunigaikščio Jaroslavo Holovčinskio valdymo metu

1539 m. miręs ir Vilniuje, Šv. Trejybės cerkvėje (dabartiniuose ukrainiečių graikų tikėjimo maldos namuose), palaidotas kunigaikštis Motiejus Mikitaitis – žymiausias 16 a. krašto didikas, sujungęs Birštono valsčiaus ir žymaus Birštono dvaro (dabartinių Prienų ir Prienų apylinkių ribose) buvusias valdas su privačiomis valdomis Jiezne ir Šventininkų valsčiuje ir su valdomis Balbieriškyje bei jo apylinkėse. Per 500 metų jis buvo pirmasis Prienų krašto istorinės tapatybės, Prienų savivaldybės šauklys. Jis ir jo ainiai nesėjo krašte stačiatikybės sėklų, kaip tai Kruonyje, Kašonyse ir apylinkėse darė grafai Oginskiai. Jis tik 1539–1572 m. laikotarpiu už savo palaidojimą minėtoje Vilniaus cerkvėje Šv. Trejybės vienuolynui atidavė valdyti Purvininkų ir Šventininkų kaimus, bet jo anūkai vėliau šias valdas grąžino į Jiezno grafystės arealą.

Grafystės centro – Jiezno – įtvirtinimas
Istorinį Birštono karališkąjį valsčių Žygimanto Senojo parėdymais Motiejus Mikitaitis valdė tik iki savo mirties, t.y. iki 1539 metų. Jo palikuonis kunigaikštis Jaroslavas Motiejaitis Holovčinskis šios valdos neįgijo. Jis perėmė ne tik Jiezno ir Šventininkų valsčiaus valdą, bet ir broliui Eustachijui mirus, – Peršekę (Balbieriškį) su pilimi. Ar jis tęsė tėvo plačiai išvystytą kilimų audimo amatą ten, kol kas tai patvirtinančių šaltinių neturime. Kunigaikštis Jaroslavas taip pat valdė Kniažycų pilį Gudijos valdose ir kitas valdas.

.

Žemvaldžio bajoro statusą lėmė jo santykiai su didžiuoju kunigaikščiu. Jam Valdovo skirta pareigybė, karinė tarnyba arba pagalba aprūpinant karinę tarnybą. Kaip ir kunigaikštis Motiejus, taip jo sūnus Jaroslavas turėjo gerus santykius su LDK valdovais. Tai lėmė gyvenimas sostinėje Vilniuje. Pirmasis turėjo nuosavą namą dabartinėje Bokšto gatvėje, antrasis, kaip rašo garsi lenkų istorikė Anna Sylwia Czyz, – buvo dabartinių Sapiegų rūmų Antakalnyje vietoje. „1559 m. spalio 12 d. Petras Olechnovičius valdą perdavė kunigaikščiui Jaroslavui Motiejui Mikitaičiui (mirė 1567 m.), valdovo maršalkai“. (Anna Sylwia Czyz, Vilniaus rūmai XVII–XVIII a. Varšuva – Vilnius, 2026, p. 517).
Per savo valdymo metus (1539–1567) kunigaikštis Jaroslavas net dešimt metų ėjo LDK didžiojo kunigaikščio maršalkos pareigas. Tai – vienas aukščiausių LDK, o vėliau ir Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos pareigūnų. Kunigaikštis Jaroslavas Valdovo Žygimanto Augusto maršalkos pareigas ėjo po Jono Hornostajaus ir prieš Eustachijaus Valavičiaus skyrimą į šias pareigas, nuo 1551 iki 1561 m. Įtakingas pareigūnas, Jiezno grafystės kūrėjas sėdėjo Lietuvos Ponų Taryboje antroje suolų eilėje nuo Valdovo. Iš viso buvo keliolika suolų eilių įvairių lygių LDK pareigūnams. Kunigaikščio, dvaro maršalkos simbolis buvo lazda. Kunigaikštis Jaroslavas Holovčinskis buvo didelis LDK patriotas. Štai kaip jis 1567 metų rugsėjo 28 d. vykdė savo karinius įsipareigojimus LDK:
„Kunigaikštis Jaroslavas Motiejus Mikitaitis nuo savo valdų Holovčino, Kniažycų ir Vodvos – Oršos paviete ir nuo dvarų Minsko paviete; nuo Balbieriškio, Jiezno su Šventininkais ir Šlienava – Kauno paviete, su valdomis Volkovysko ir Ašmenos pavietuose pristato pilnai paruoštus 122 raitelius – kazokus ir 50 raitų husarų, iš viso 172 gerai paruoštų, apginkluotų, šarvuotų raitelių su žirgais“ ( https://file.lib.in.ua/pdf/lytovska-metryka-russkaia-ystorycheskaia-byblyoteka-tom-33-lytovskaia-metryka-otdel-1-chast-3-knyhy-publychnkh-del-pe.pdf). Visa tai buvo siunčiama į Vitebsko apylinkes Ulos vietovės apsaugai, kur 1564 m. LDK kariuomenė sumušė maskvėnus.
16 a. 6 dešimtmetyje prasidėjo įtempti LDK santykiai su Ivano Rūsčiojo Maskva, o 1558 metais prasidėjo 25 metus trukęs karas su Maskva. Įtakingas LDK pareigūnas kunigaikštis Jaroslavas Holovčinskis siekė įtvirtinti ir Jiezno valdą. 1554 m. birželio 30 d. Lietuvos Metrika fiksuoja, kad Jiezno rūmuose LDK dvaro maršalka, stačiatikis Jaroslavas Holovčinskis priėmė Žemaičių vyskupą – kataliką Vaclovą Virbickį prievolės LDK kariuomenei klausimu. Rūmai, be jokios abejonės, tokiu įtemptu laikotarpiu buvo mūriniai, juos vėliau padailino Kristupas Zigmantas Pacas, o vėliau rekonstravo ir puošnia rezidencija pavertė Antanas ir Teresė Pacai. Apie 1554 m. birželio 30 dienos įvykius esame rašę „Gyvenime“ ir „Jiezno parapijos žiniose“ ( https://www.gyvenimas.eu/2023/07/25/apie-tai-kaip-zygimantas-augustas-savo-sprendime-jiezno-varda-irase/ ; https://jieznoparapija.lt/2023/09/18/senieji-jiezno-istoriniai-dokumentai/)

Jiezno grafystės kūrimo pradžia

.

Jiezno grafystės pradžią 1556 metais lėmė dvi labai svarbios LDK ūkio reformos: 1556–1570 m. vykęs Trakų vaivadijos žemių surašymas, dvarų, palivarkų ir įbaudžiavintiems valstiečiams suteikiamos žemės plotų nustatymas valakais. Taip pat 1558–1559 metais LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto duotas pavedimas Grigaliui Valavičiui nustatyti visas valstybės iždui priklausančias girias ir žvėrių takus, nustatyti ribas tarp iždo girių ir privačių valdų, neleisti bajorams be LDK valdovo sutikimo kurtis iždo giriose ir naudotis jų ištekliais. Žinoma, tai nesprendė privačių valdų ribų problemų, ir mes su jomis ne vieną kartą susidursim. Tad 1556 metais kunigaikštis Jaroslavas, nenorėdamas, kad į jo valdas įsiterptų kaimynai žemvaldžiai Jurlovai, vėliau Oginskiai, brėžė šiaurinę grafystės ribą nuo Šventininkų valsčiaus Kazokų kaimo. Vakarinės ribos buvo sudėtingesnės. Jau 1559 metais kunigaikštis savo valdose Kauno paviete pirkimo būdu įsigyja Šlienavą, kuri Jiezno grafystės valdose išbuvo 20 metų. Kartais ir Rokų apylinkės patekdavo į Jiezno grafystės valdas.
Kadangi derlingos Sobuvos, o ir už Jiezno esančios Dvareliškių žemės retai užsibūdavo grafystėje, o dauguma žemių buvo nenusausintos ir nekultivuotos, tad kunigaikščiui Jaroslavui teko keisti savo valdomų teritorijų kryptį, ten nustatant vakarines grafystės sienas. Grigalius Valavičius, žymus LDK veikėjas, miškininkas, 1559 m. atliko LDK girių reviziją. Jis pastebėjo, kad šalia Jiezno ir Šventininkų kunigaikštis Jaroslavas turėjo Šventininkų girią iki pat Tursono kalno, Šlienavos, Rokų apylinkes. Darsūniškio girioje kunigaikščio šienaujamos pievos buvo prie Germuonio upės. Birštono girioje kunigaikščio Jaroslavo kaimai buvo prie  buvusio Apšaro ežero (Gudelių link), prie Leiciškių ežero (1 km į vakarus nuo Gudelių, 1 km į šiaurės rytus nuo Žuvinto), prie Amalvo ežero (3 km į šiaurę nuo Daukšių), prie Ringio upelio (Ringėnai). (Pietinė Lietuva. Grigaliaus Valavičiaus 1559 m. Lietuvos girių aprašymas, Chicago, 1964, p. 127–132).
1561–1567 metų laikotarpiu Jaroslavas Holovčinskis pasižymėjo kaip Kauno paseniūnis, Kauno laikytojas, o nuo1566 m. iki mirties 1567 metais buvo Kauno seniūnu. Minimu laikotarpiu jaučiamas Jiezno grafystės ekonominis augimas, skverbiantis į Kauno rinką. 1561 m. rugpjūčio 26 d. kunigaikštis Jaroslavas sumokėjo Kauno puodžių mokytojui Baltramiejui už puodžių apmokymą Kaune. 1563 m. gruodžio 7 d. kunigaikščio Jaroslavo pareigūnas Steponas paliudijo, kad į Kauną su prekėmis iš Jiezno grafystės atvykęs Jonas Motiejaitis yra laisvas žmogus, o ne baudžiauninkas. (Kauno miesto aktų knygos XVI-XVIII a. Vaito knyga 1561–1564, V., 2013 m., p.87, p, 169).

.

Kunigaikščio Jaroslavo Holovčinskio valdymo metu Jiezno grafystės valdos labai išaugo. Ją galima apibūdinti kaip Jiezno imperiją. Toliau ji tik mažės.
1567 m. kunigaikštis Jaroslavas Holovčinskis mirė. Jis buvo palaidotas savo valdos Peršekės (Balbieriškio) pilies teritorijoje, vėlesnėje dvaro pastatų teritorijoje. Tausokime ir saugokime tai. Apie garbingą kunigaikščių Holovčinskių Peršekės (Balbieriškio) pilį ir valdą po kruopelę renkame šaltinius. Tikimės informaciją kitais metais atskleisti.
Po kunigaikščio Jaroslavo Holovčinskio mirties Jiezno grafystė atiteko sūnui Sčastnui(Feliksui). Jis suformuos ištisinę Jiezno su aplinkiniais kaimais ir Šventininkų valsčiumi grafystę, įkurs Jiezno miestelį. Apie tai ir apie grafų Pacų grafystę rašysiu būsimame baigiamajame šio ciklo straipsnyje. Už darbu patvirtintą autorystę principingai kovojame, ją giname.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas