„Gynybinis potencialas prasideda nuo žmonių, kurie vieni kitais pasitiki“

Šių metų kovą Vilniuje surengto kultūros forumo „Kultūra, įkvepianti stiprybės“ dalyviai – kultūros politikos formuotojai, savivaldos atstovai, kultūros centrų ir kolektyvų vadovai, ekspertai bei praktikai iš visos Lietuvos – pasisakymuose, diskusijose ir priimtoje rezoliucijoje akcentavo įtraukiosios kultūros reikšmę žmogui, bendruomenei, visuomenei, valstybei dabartinės geopolitinės situacijos sąlygomis. Pasak jų, asmens įsitraukimas į kultūrinę veiklą kuria prielaidas bendruomeniškumui, turi neginčijamą poveikį stiprinant šalies saugumą, gyventojų pilietiškumą ir atsparumą, o investicijos į mėgėjų meną, kolektyvų ir jų vadovų veiklas užtikrina ilgalaikę grąžą Lietuvos ir regionų kultūrai bei žmonių gerovei.
„Gyvenimas“ teiravosi, ką apie kultūros vaidmenį visuomenės atsparumo, pilietinės atsakomybės, gynybinio potencialo ugdyme mano Prienų rajono kultūros srities atstovai – jie pasidalino ne tik savo nuomonėmis, bet ir konkrečiais pavyzdžiais, kaip šiuos aspektus atliepia kasdienėje kultūrinėje veikloje.

Prienų rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis:
– Mano nuomone, kultūra vaidina vieną iš kertinių vaidmenų stiprinant visuomenės atsparumą, pilietinę atsakomybę ir gynybinį potencialą. Bendri kultūriniai renginiai ir tradicijos stiprina tarpusavio pasitikėjimą ir bendruomeniškumą – žmonės tampa mažiau pažeidžiami krizių.
Kultūra formuoja pilietinę tapatybę, ugdo patriotiškumą ir demokratines vertybes, iš to kyla poreikis aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Per kultūrą galima skleisti kritinį mąstymą, istorijos ir pilietinio ugdymo žinias.
Įsitraukimas į savanoriškas kultūros ir sporto veiklas ar grupes stiprina vietos bendruomenių organizacinius gebėjimus, lyderystę ir savitarpio pagalbą, o tai gali turėti didelės įtakos valdant ekstremalias situacijas.
Rajono kultūros ir laisvalaikio centrai, krašto muziejus, bibliotekos, nevyriausybinės organizacijos organizuoja įvairius renginius, edukacijas, rengia parodas, koncertus ir projektus, kurie padeda geriau pažinti vietos istoriją, atskleisti bendruomenės tapatybę. Kasmetinės šventės ir renginiai sutelkia gyventojus, stiprina tarpusavio ryšius, skatina vietos kultūros tradicijų tęstinumą.
Kultūros renginiai dažnai organizuojami drauge su seniūnijomis ir vietos bendruomenėmis, taip skatinama gyventojų savanorystė, ugdomi gebėjimai mobilizuotis lokaliose iniciatyvose, palaikomas socialinis stabilumas.
Renginiai vaikams ir jaunimui ugdo pilietiškumą, kūrybiškumą ir saviraišką, prisideda prie istorinio konteksto supratimo ir pilietinės pareigos jausmo formavimo. O visa tai – ilgalaikės atsparumo investicijos.

Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Virginija Naudžiūtė:
– Kultūra šiandien nėra vien tik laisvalaikio ar meninės saviraiškos sritis – tai esminė visuomenės atsparumo dalis. Per kultūrą formuojasi žmogaus tapatybė, vertybinis pagrindas, ryšys su gyvenamąja vieta, kritinis mąstymas ir gebėjimas atpažinti bei atsispirti dezinformacijai. Tai ypač svarbu šiandienos geopolitiniame kontekste, kai saugumas apima ne tik fizinę, bet ir informacinę, psichologinę bei kultūrinę erdves.
Dalyvavimas kultūrinėje veikloje stiprina bendruomeniškumą. Žmogus, kuris jaučiasi savo bendruomenės dalimi, yra labiau linkęs ją saugoti, ginti ir kurti jos ateitį.
Prienų kultūros ir laisvalaikio centro veikloje šie principai atsiskleidžia per aktyvų bendrakūrystės modelį. Vietos gyventojai, bendruomenės, nevyriausybinės ir kūrybinės organizacijos prisideda prie reikšmingos dalies renginių bendro organizavimo. Toks veikimas stiprina tarpusavio ryšius, ugdo atsakomybę ir kuria pasitikėjimu grįstą socialinį audinį.
Mėgėjų meno kolektyvai – vokaliniai, šokių, teatro, folkloro – taip pat yra gyvos bendruomenės, kuriose ugdomas įsipareigojimas, bendradarbiavimas ir pagarba tradicijai. Dalyvavimas Lietuvos dainų šventėje tampa ne tik kultūrine, bet ir pilietine patirtimi.
2024 m. tarptautinės mokslininkų grupės atliktas tyrimas „Dainų šventės poveikis kolektyviniam savivertės ir gerovės suvokimui“ parodė, kad didžiausią poveikį patiria patys dalyviai: stiprėja jų savigarba, mažėja vienišumo jausmas, gerėja bendras gerovės suvokimas. Tai patvirtina, kad kultūrinis dalyvavimas kuria ne tik emocinę, bet ir socialinę vertę.
Renginių programose siekiame ne tik pramogos, bet ir prasmės – minėdami valstybines šventes, aktualizuodami istoriją ir įtraukdami šiuolaikines temas, kviečiame visuomenę reflektuoti ir sąmoningai dalyvauti valstybės gyvenime.
Svarbi kryptis – darbas su jaunimu. Kūrybinės dirbtuvės, edukacinės veiklos ir jaunimo iniciatyvų skatinimas Atviroje jaunimo erdvėje „Prienas“ padeda formuoti kritiškai mąstančią, kūrybingą ir pilietiškai aktyvią jaunąją kartą, sudaro galimybes jauniems žmonėms išbandyti save ir pristatyti kūrybą visuomenei. Tai stiprina pasitikėjimą savimi, bendradarbiavimo įgūdžius ir ryšį su bendruomene.
Svarbus ir bendradarbiavimas su šiuolaikinio meno kūrėjais. Šiuolaikinis menas skatina atvirumą, toleranciją ir gebėjimą priimti naujumą, ugdo kritinį santykį su aplinka ir stiprina visuomenės lankstumą.
Tarptautinis bendradarbiavimas taip pat prisideda prie atsparumo stiprinimo. Kolektyvai, atstovaudami Prienų kraštui užsienyje, pristato mūsų kultūrą, o dalyvavimas Baltijos šalių projekte „The Baltic Cultural Centers Network „The Power of Culture“ leidžia nagrinėti kultūros ir nacionalinio saugumo sąsajas bei stiprinti regioninį bendradarbiavimą.
Apibendrinant, kultūra – tai ne tik turinys ar pramoga, bet aplinka, kurioje formuojasi žmogus. Nuo jos priklauso tapatybė, vertybės ir noras kurti bei priklausyti bendruomenei. Sąmoningas, vertybiškai tvirtas žmogus yra stipriausia valstybės gynybos linija.

Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Meida Mikučionienė:
– Yra vienas dalykas, be kurio nei atsparumas, nei pilietiškumas, nei gynybinė valia realiai neveikia. Tai – ryšys tarp žmonių, su vieta, su tuo, kas mums svarbu. Kol tas ryšys gyvas – bendruomenė laikosi. Kai jis silpsta – nepadeda nei strategijos, nei planai. Kultūra šį ryšį kuria ne teoriškai, o per patirtį. Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centre organizuojami renginiai prie to prisideda įvairiais lygmenimis.
Kai bendruomenė renkasi minėti valstybines šventes, kai kartu klausosi istorijų ar stebi spektaklį, ji iš naujo susitaria dėl to, kas svarbu. Štai Kovo 11-ąją įvykęs pasakojimų vakaras „Gyva istorija“. Iš pirmo žvilgsnio – tiesiog renginys, kuriame klausomasi istorijų. Bet iš tikrųjų tai momentas, kai žmonės pradeda girdėti vieni kitus, kai asmeninės patirtys tampa bendru audiniu. Tokiose situacijose atsiranda suvokimas: „mes esame kartu“. Ir būtent tas „mes“ yra atsparumo pradžia.
Panašiai veikia edukaciniai ir kūrybiniai renginiai, nes juose svarbiausia ne galutinis rezultatas, o bendra kūryba. Tokiuose renginiuose mokomasi susitarti, įsiklausyti, prisitaikyti. Tokia patirtis tyliai ugdo gebėjimą veikti kaip bendruomenei, o tai jau labai arti to, ką vadiname pilietine atsakomybe.
Net ir, atrodytų, paprastas šokių vakaras su liaudiškos muzikos kapela „Korys“ turi gilesnę prasmę. Tai vakarai, kuriuose žmonės išeina iš savo kasdienybės ir tampa dalimi bendro ritmo. Kai kartu juokiamasi, sukamasi šokyje, bendraujama – nyksta atstumai. O ten, kur nėra atstumo, atsiranda pasitikėjimas. Be jo jokia visuomenė negali būti stipri.
Scenos menai šį ryšį sustiprina kitaip – per vidinį išgyvenimą. Spektaklis, rodytas Tarptautinės teatro dienos išvakarėse, kalbėjo apie laiką, apie tai, kas neišvengiama ir labai žmogiška. Tokie kūriniai žiūrovams sukelia stiprų bendrumo jausmą. Staiga visi salėje atsiduria vienoje būsenoje, galvodami apie tą patį. Taip pat, žinoma, spektakliai, paliečiantys laiko, gyvenimo trapumo ar moralinių pasirinkimų temas, skatina žiūrovą susimąstyti apie savo vaidmenį visuomenėje. O kuo gilesnis suvokimas, tuo lengviau priimti kitą – o tai irgi yra ryšio dalis.
Vykdėme ir tokias veiklas, kurios ryšį ne tik stiprino, bet ir leido jį tarsi „užfiksuoti“. Pernai, minint Stakliškių vardo 650-ąsias metines, buvo kuriama atminties knyga – rinkome žmonių prisiminimus, istorijas, fragmentus iš gyvenimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti, bet sudėjus juos į vieną visumą atsiskleidė visas krašto veidas. Taip pat gimė filmas apie Stakliškių žmones, palietęs ne vieną. O kurta misterija tapo savotišku bendru išgyvenimu.
Tokios veiklos palieka išliekamąją vertę – tai, prie ko galima sugrįžti, kas primena, kas tokie esame ir kodėl esame kartu.
Jaunimui skirti renginiai yra ilgalaikė investicija į sąmoningą, aktyvią ir atsparią visuomenę. Netrukus Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centre įsikurs jaunimo erdvė. Transliuojame aiškią žinutę jaunimui: „esate reikalingi“. O žmogus, kuris jaučiasi reikalingas, nelieka nuošalyje. Jis įsitraukia. Jis rūpinasi.
Ir čia atsiskleidžia paprasta, bet svarbi tiesa – gynybinis potencialas prasideda ne nuo ginklų ar struktūrų. Jis prasideda nuo žmonių, kurie vieni kitais pasitiki. Kultūra Stakliškėse būtent tai ir daro. Ji kuria ryšį. Kartais per istoriją, kartais per šokį, kartais per tylą salėje po spektaklio. Ir kol tas ryšys gyvas, mūsų bendruomenė turi pagrindą išlikti, susitelkti ir atsilaikyti.

Pakuonio laisvalaikio salės renginių organizatorius Audrius Gelčys:
– Kultūra gali stipriai veikti žmonių atsparumo ir pilietiškumo principus per renginius, per filmus, per muziką, per meną, viskas priklauso nuo žmogaus, kuris tą kultūrą puoselėja.
Lietuva turtinga savo istorija, galbūt norėtųsi, kad joje skaudžių epizodų būtų mažiau, kad niekada nebūtume patyrę užkariavimų, okupacijų ar tremčių, bet tai išugdė stiprius žmones. Šiandien galime didžiuotis garsiais kunigaikščiais, kunigais, knygnešiais, partizanais, tremtiniais, žmonėmis, iškovojusiais nepriklausomybę. Atgavome savo valstybę, nes tuo metu lietuviai buvo vieningi ir troško būti nepriklausomi. Manau, kad yra svarbu organizuoti kultūrinius renginius būtent per tokį istorijos supratimą. Jeigu sugebėtume perteikti tą dvasią, kurios vedini mūsų seneliai už nepriklausomybę guldė galvas, tuomet mums pavyktų sukurti pilietišką bei atsparią visuomenę.
Kadangi pats 12 metų gyvenau emigracijoje, pažinau tėvynės ilgesį, supratau jos kainą, tad ir laisvalaikio salėje organizuodamas renginius noriu pabrėžti šio krašto žmonių indėlio svarbą. Pakuonio kraštas visais laikais buvo turtingas stiprios valios žmonių, gausybe knygnešių, kurie stengėsi išlaikyti lietuvišką kalbą ir raštą. Pakuonyje veikė ir daraktorinė mokykla, o Pakuonio mokykla, pragyvenusi abu pasaulinius karus, šiemet mini 207 gyvavimo metus.
Bebaimiai partizanai prieš sovietų okupaciją kovojo ne tik savo apylinkėse, bet ir visoje Lietuvoje, ir net už jos ribų. Žinomiausias krašto partizanas Kazimieras Pyplys-Mažytis kartu su Juozu Lukša-Daumantu vyko į Vakarus nušviesti tuometinės situacijos Lietuvoje ir prisikviesti pagalbos kovojant prieš okupaciją. 52 partizanų  pavardės iškaltos paminklinėje lentoje, esančioje Pakuonio kapinėse. Svarbu suprasti, kodėl žmonės pasirinko žūti vietoje to, kad gyventų okupacinėje valstybėje?
Mano supratimu, troškimas būti laisvam ir nepriklausomam buvo stipresnis už gyvenimą. Tad organizuodamas minėjimus, pėsčiųjų žygius partizaniniais keliais, knygų pristatymus laisvės kovotojų tema visada bandau atiduoti pagarbą istorijai, parodyti, kaip sunkiai kovojome už tai, kad turėtume savo kalbą, savo raštą, savo papročius ir savo valstybę. Kuo mes taptume, jeigu pamirštume istoriją ir viską lengva ranka atiduotume?
Puikus pavyzdys yra Airija, nors šiandien ji nepriklausoma valstybė, turinti savo kalbą, tik ji po ilgų okupacijos metų neteko ankstesnės vertės. Visi gyventojai šneka anglų kalba, valstybiniuose keliuose nuorodos rašomos angliškai didesnėmis raidėmis, o airiškai – mažesnėmis raidėmis. Nors mokyklose dar mokoma airių kalbos, bet ji beveik nebevartojama. O juk ir Lietuvoje taip galėjo atsitikti – dabar su jumis veikiausiai bendraučiau rusiškai. Gerai, kad lietuvių kalba nebuvo pasmerkta, ir tokios temos net nereikia svarstyti. 
Parengė Dalė Lazauskienė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas