Jiezno grafystei – 470 metų

Jieznas ir Šventininkų valsčius – istorinėje penkių šimtmečių sakmėje. Radvilų Erelis ir Holovčinskių Baltoji Gulbė

Kunigaikščio Motiejaus Mikitaičio prisistatymas Radvilų giminei

Jonas Radvila.

Ankstesnį straipsnį baigiau supažindindamas su Jonu Radvila 1 -uoju. Pabrėžiame 16 a. krašto žymiausią asmenybę kunigaikštį Motiejų Mikitaitį kilusį iš Kijevo Rusios kunigaikščių Riurikovaičių, stačiatikį rėmusį Kijevo Pečiorų Lauros vienuolyną. Kunigaikštis buvo didis LDK patriotas. Per 5 vykusius karus su Maskva visą laiką liko ištikimas LDK valdovams, kai atsirasdavo išdavikų, panašių į Mykolą Glinskį. Jis buvo gerai pažįstamas su 1514 m. Oršos mūšio didvyriu, LDK didžiuoju etmonu Konstantinu Ostrogiškiu. Kunigaikštis Motiejus į vykusius karus su Maskva siųsdavo ir užtikrindavo aprangą ir ginkluotę 79 raiteliams ir čia nusileisdavo tik didiesiems LDK magnatams: LDK didžiajam kancleriui Albertui Goštautui, etmonui Konstantinui Ostrogiškiui, kunigaikščiui Jurgiui Sluckiui (/perapis-voyska-vyalikaga-knyastva-litowskaga-1528-goda-metryka-vyalikaga-knyastva-litowskaga, kniha 523, Minsk).
Kunigaikštis Motiejus buvo ne tik Jiezno, Peršėkės (Balbieriškio) su pilimi ir kilimų audėjomis, Kamajų, Pavilnės, bet ir daugelio dvarų gudiškose LDK teritorijose valdytojas.
Ypatinga kunigaikščio vieta Birštono istorijoje. 1507 m. gruodžio 28 dieną rašytoje privilegijoje kunigaikštis Motiejus įvardintas kaip didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo vietininkas Birštone. Vienuolika metų tas svarbias pareigas ėjo. O nuo 1518 m. kovo 12 dienos iki mirties 1539 m. jis Birštoną ir jo žemes, išskyrus girią, valdė kaip privatus savininkas. Valdovas Žygimantas Senasis 1518 m. gegužės 12 d. iš kunigaikščio Motiejaus iki jo mirties gavo tiems laikams didelius pinigus – 2500 kapų grašių – ir už tai jam iki mirties įkeitė valdyti Birštoną su bajorais ir su miestu, ir su arklių šėrėjais, ir su leičiais, ir su medžiokliais, ir su visomis tarnybomis (Lietuvos istorijos institutas. Lietuvos Metrika. Knyga 11 (1518–1523). Įrašų knyga 11, Vilnius. 1997, p. 50). Kunigaikštis Motiejus Mikitaitis ilgiausias visų laikų Birštono valdytojas,valdęs 32 metus, nuo 1507 iki 1539-ųjų metų.

Kai buvo svajojama apie Radvilų-Holovčinskių sąjungą
Ir dabar, ir prieš 510 metų giminės siekė vedybų keliu susivienyti, turint naudos

Šaudymas iš muškietų.

sutuoktiniams. Tai nulėmė ir įvairių giminių valdų dydį. Kunigaikščiai Radvilos vieninteliai LDK ir kaimyninėje Lenkijoje titulavosi Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais, o kai kurie iš jų net pasirašydavo: kunigaikščiai iš Dievo malonės. Radvilų giminė buvo turtingiausia LDK laikų giminė ir svariausia LDK suvereniteto gynėja. Jos dvarai buvo skaičiuojami tūkstančiais, kartais ji turėjo savo kariuomenę, net didesnę už viso, valstybės. Kunigaikščiai Holovčinskiai buvo dar su kunigaikščiais Chodkevičiais susijusi giminė ir ieškojo savo vietos po stipriųjų saule.
Tai, kad 1516 metais spalio mėn. buvo paminėtas Jiezno dvaras, nulėmė būtent Jono Radvilos ir kunigaikščio Motiejaus santykiai.

Tegul prabyla Lietuvos Metrika…
„Skundėsi jo malonybei (LDK didžiajam kunigaikščiui, Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam) Birštono vietininkas kunigaikštis Motiejus dvaro maršalka, Dorogicko ir Slonimo seniūnu Jono Mikolojaičiu Radvila, kad šiam buvo patikėta dukra ir jis su ja buvo ir susigyveno. Dovanų iš manęs paėmė. Aš jam skyriau 100 kapų grašių. Ir paskui jam mano dukros neprireikė ir dovanų bei 100 kapų grašių jam skirtų neatidavė. Ir kunigaikštis…“ versta iš rusėnų kalbos, toliau – LMP).
Šis įrašas labai retas atvejis, kada įrašytas į kanceliariją, įrašas nebaigtas, nenurodoma raštininko pavardė. Tai padarė pats ar per kitus raštininkus Jonas Radvila. Nenurodomas kunigaikščio Motiejaus Mikitaičio dukros vardas, nors jis jų kelias turėjo. Taip pat nenurodoma įrašo data. Gal tuo metu Jonas Radvila dar neturėjo trečios žmonos, dvi jau buvo mirusios…
Vedybos taip ir neįvyko, bet Jono Radvilos pyktis ant kunigaikščio Motiejaus, pasiskundusio valdovui, buvo neišpasakytai didelis.

Jono Radvilos atsakas

Radvilų Erelis.

„Aš Jonas Mikolojaitis Radvila, didžiojo kunigaikščio maršalka, Slonimo valdytojas. Nagrinėjome vieną bylą. Į mus kreipėsi Stasio Jurgelio našlė Petruchna) ir skundėsi ji Birštono valdytoju (taip pat ir Jiezno dvaro savininku – V.K.) tuo, kad jam priklausantis žmogus (pas jį dirbantis – V.K.) Jonas Kudevičius su savo sūnumi yra Jiezno dvare. Ne kartą kreipiausi laišku, kad tuos mano žmones jis atiduotų, bet jis jų neatidavė ir to mano teisės nepripažino. Po to aš ir mano brolis Bagdonas kreipėmės į Stanislovą Daugirdaitį, kad jie nusiųstų jam jį raginantį laišką. Bet jis priešingai negu man, jiems net neatsakė. Ir aš klausiau kunigaikščio Motiejaus: – Ką tu prieš tai turi? Ir jis atsakė: – Šie žmonės atėjo pas mane, pasisakė, kad jie yra laisvi žmonės ir prašė niekam jų neatiduoti. O kas liečia ponus Bagdoną ir Stanislovą ir tam tarnui, kuris man laišką atnešė, Petrui Ganusaičiui pasakiau, kad metų bėgyje Petruchna pati pas jį atvažiuotų arba ką nors dėl tų žmonių atsiųstų. Ji pati neatvažiavo ir nieko neatsiuntė tų žmonių klausimu.
O ponia Petruchna atsakė, kad mano tarnai apie tai nieko nepasakė. Ir tą tarną ji mums parodė. Jis jos žodžius patvirtino. O kunigaikštis Motiejus pasakė, kad turiu tarnus, kurie liūdys, kad aš tavo tarnui tai pasakiau. Tegul tavo tarnas prisiekia, kad aš apie žmonių laikymą ir kreipimąsi į tave nepasakiau. Ir tas tarnas sutiko prisiekti.
Ir mes numatėme priesaikos laiką: trečią dieną, pirmadienį. O kunigaikštis Motiejus savo liudininko priesaikai neišleido.
Ir mes pripažinome ponią Petruchną teisia ir davėm kunigaikščiui terminą, kad jis šių metų bėgyje per 12 savaičių iki šeštadienio tuos du žmones surastų ir juos Petruchnai grąžintų. O jeigu tai neįvyktų, tai jis už juos poniai Petruchnai turėtų sumokėti 20 kapų grašių (t. y. – 1200 grašių –V.K.). Su mumis buvo didžiojo kunigaikščio raštininkas. Vilniaus raktininkas ponas Gromyka, o taip pat ponas Jonas Skinderis, ponas Stanislovas Daugirdaitis (LMP, 1t.1d, įrašas 287 – versta iš rusėnų kalbos).
Tuo metu valstiečiai buvo dar neįbaudžiavinti, jie galėjo rinktis savo šeimininkus, po metų išeiti pas kitus arba grįžti pas senuosius. Vadinasi, Jonas Kudevičius su sūnumi nieko geresnio Jiezne nerado, o gal ir išsigando, o gal už juos buvo Petruchnai sumokėta. Tolesnio šio klausimo sprendimo Lietuvos Metrika nepaliečia. Kadangi vykęs valstiečių persikeldinimo procesas buvo masinis LDK, tai Jonas Radvila taip atsilygino už skundimąsi Valdovui. Bet kokia tolesnė dviejų giminių sąjunga, garsi ir ką tik atsiradusi, tapo negalima.
Bet tai pasako dar svarbų dalyką: Jiezno dvaras su centru Jiezne yra, jis funkcionuoja.

1524 m. – Jiezno dvare
„Apie kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus Jiezne vietininko Nečajaus vykdomą žmonių gaudymą ir plėšimą.

Trakų vaivadijos vėliava.

Su Dievo Malone. Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. Laiškas Birštono vietininkui, kunigaikščiui Motiejui Mikitinyčiui. Jam, kad Jiezno vietininkas Nečajus savavališkai daugelį žmonių pagavo, į požemius uždarė ir žirgus, ir vežimus su daugeliu daiktų atėmė. Apie tai jam rašė Vilniaus vaivada Konstantinas (LDK etmonas, 1514 m. rugsėjo 8 d. pergalingo mūšio prieš maskvėnus prie Oršos karo vadas – V. K.), griežtai įsakęs tuos žmones paleisti ir plėšimus baigti. Bet iki šiolei jis žmonių iš nelaisvės nepaleido ir plėšimų nenutraukė. Įsakau ir įspėju 300 kapų grašių, kad žmonės būtų paleisti ir plėšimai nutraukti. O jeigu jam ar jo vietininkui pritruks tam laiko, tai su jais bus elgiamasi pagal priimtą teisę. Raštininkas Kopot“ (Lietuvos istorijos institutas. Lietuvos Metrika. Knyga nr. 14 (1524–1529). Užrašymų knyga 14, dokumentas 439 (375), Vilnius. 2008, p. 188).
Susiduriam su baudžiaviniu gyvenimo būdu, plėšikavimu, savavališkumu. Tai vyko ir XVI amžiuje, ir XVIII amžiaus pradžioje, ir vėliau. Tai vyko Jiezną valdant ir kunigaikščiams  Holovčinskiams, ir grafams Pacams. Ne didikai tai vykdė, o jų tarnai.
Tik per konfliktines ūkinio gyvenimo situacijas sužinome bendrus procesus. Šiuo atveju apie vis stiprėjančią Jiezno įtaką Jiezno ir Šventininkų valsčiuje.

1539 metai
Dešimt metų po Pirmojo LDK statuto, jau įbaudžiavinusio valstiečius, prieš mirtį kunigaikštis Motiejus Mikitaitis, perduodamas savo valdą Jiezno grafystės įkūrėjui Jaroslavui Mikitaičiui, testamente įrašė: „Užrašau Jaroslavui Jiezno dvarą su Šventininkais, su bajorais ir tarnais keliuočiais, su valstiečiais lažininkais ir nelaisvais šeimynykščiais. Tas dvaras nuo seno turi įtvirtinimus, kuriuose stovi paruoštos muškietos“ (Zbior dawnych diplomatow i aktow miast Wilna, Kowna, Trok prawoslawnych monasterowi, cerkwi w rožnych sprawach. Wilno, cziešč II, 1843, p. 35).
Taigi Jiezno dvaras, dvarvietė jau buvo 16 amžiuje. Neužmirškime to. Tai – Jiezno garbė. Tuo gali didžiuotis ir Balbieriškis. Jau nekalbant apie daugiau kaip 100 metų mus aplenkusią Birštono istorinę didybę.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas