Margučių raštuose – kelių kartų šeimos tradicijos

Ant stalo jau paruošti dažai, dubenėliuose – žolelės, spragsint žvakės liepsnelei, tirpsta vaškas. Netrukus čia susirinks tėvai, seneliai, atskubės vaikai – laukia smagus ir prasmingas pasiruošimas Šv. Velykų rytui!
Birštone gyvenančios mama ir dukra – Asta Diškevičienė ir Gabrielė Zamblauskienė – šiam ritualui skiria ypatingą dėmesį, mat tai iš kartos į kartą perduodama šeimos tradicija. Pasak A. Diškevičienės, marginti vašku ji išmokusi iš savo mamos, buvusios liaudies meistrės Bronislavos Židžiūnienės. Asta prisimena, jog mama už apterliotus ar kitaip sugadintus kiaušinukus vaikų niekada nebardavusi. Priešingai, padrąsindamai sakydavusi: kaip tu, vaikeli, išmoksi, jei nieko nedarysi? Taip žingsnelis po žingsnelio Asta perprato marginimo vašku subtilybes, perėmė mamos techniką ir raštą, o vėliau tą patirtį su meile perdavė savo dukrai Gabrielei, su kuria šiandien valandų valandas, ištisus mėnesius leidžia kartu, margindamos margučius. Prie jųdviejų jau ir anūkėlė Eva prisijungia, gražiai įsiliedama į šeimos tradicijų tėkmę.
Mamos ir dukros namuose pasiruošimas Šv. Velykoms prasideda anksti. Asta prisipažįsta šiemet pirmuosius margučius numarginusi vos pasibaigus žiemos šventėms – sausio mėnesį. „Kartais darbai ir vaikai pakoreguoja planus, todėl marginti pradedame anksti, kad ir dovanoms draugams, giminėms ir žmonėms įsigyti užtektų“, – mamą papildo dukra Gabrielė.
Tokie ankstyvi margučiai yra išpūsti, todėl yra ilgaamžiai, gali stovėti nors ir visą gyvenimą. Štai, pavyzdžiui, Birštono sakraliniame muziejuje eksponuojamoje A. Diškevičienės ir G. Zamblauskienės margučių parodoje išrikiuoti per dvidešimt metų surinkti margučiai. Čia kiekvienas margutis – tai tarsi mažas pasakojimas apie gyvybę, atgimimą, gamtos ciklą ir Velykų džiaugsmą. Vaško linijomis kuriami saulės, augalų, gyvybės medžio ir kiti ženklai atspindi lietuvių tautos pasaulėžiūrą ir tradicijas.
Unikalu tai, kad beveik visi margučiai numarginti ant natūralaus lukšto, nenaudojant jokių dirbtinių dažų. „Anksčiau kiaušinius dažydavome įvairiomis spalvomis. Marginti ant balto lukšto pabandėme prieš penkerius metus, tada mums ir atsivėrė akys, kad mums nereikia dažų, nes visas grožis ir atsiskleidžia baltame lukšte“, – pasakoja mama ir dukra. Pasak A. Diškevičienės, dabar visi jų margučiai dailinami tik natūraliai, o spalvos ir atspalviai išgaunami deginant vašką arba jei višta kokį spalvotą kiaušinuką padeda.
Smulkios linijos, dailūs lašeliai, iš kurių gimsta ornamentai, reikalauja neišmatuojamos kantrybės, kruopštumo ir, žinoma, laiko. Pasirodo, vieną tokį kiaušinuką numarginti įgudusiai rankai, išdirbtam raštui prireikia apie dvidešimt minučių, jei raštą kuri – dvigubai ilgiau. Tačiau Asta ir Gabrielė – moterys darbščios, jos vašku margina ne tik vištų, bet ir įspūdingo dydžio stručio kiaušinius, kuriems kartais ne tik valandų, bet ir visos dienos prireikia…
Bet visai nesvarbu, kiek tai užtrunka, kokios pavargusios moterys būna po darbų, kitų kasdienių reikalų, artėjant Velykoms, joms tiesiog maga marginti. „Nors kelis kiaušinukus po darbo…“, – šypsosi A. Diškevičienė. Taip atsigauna mamos ir dukros siela.
Tiesa, tokį grožį sudaužyti būtų gaila, todėl šie margučiai skirti stalo puošmenai ir dovanoms, o žaidimams ir valgymui A. Diškevičienės šeimoje margučiai marginami vakarą prieš Velykas. Vakare, susirinkę prie bendro stalo, vyrai ir moterys nusimargina po savo margutį, o kol vaškas laša ant lukšto, vyksta vakariniai pokalbiai, atgyja prisiminimai. „Gražiausius margučius susidedame į pintinėlę, nešamės į bažnyčią pašventinti, o grįžus juos padedame prie kitų, kad visi margučiai „užsikrėstų“ šventumu“, – apie šeimos tradicijas pasakoja margučių margintoja.
A. Diškevičienė veda ir edukacijas vaikams. Iš jų pastebi, jog dauguma vaikų dega smalsumu, norėtų išmokti marginti vašku, bet neturi kas pamokytų. „Vieni jie susiruošti visko dar negali, o jauni tėveliai jau irgi nebemoka ar nelabai turi laiko“, – pastebi moteris. Apskritai, margučių margintojos teigimu, šiais laikais vašku margina ne taip ir daug kas, nes užmerkti „kažkur“ yra ženkliai greičiau…
Bet visgi, jeigu kas norėtų pabandyti, profesionali margučių margintoja dalijasi keletu patarimų, nuo ko pradėti. Pasak A. Diškevičienės, šiais laikais marginimui skirtą įrankį ar net visą rinkinį galima nusipirkti arba pasigaminti – tereikia adatėlę, smulkų vinuką įsmeigti į pieštuką, turėti vaško ir kuo jį kaitinti. Viskas prasideda nuo taškiuko, o tada jau galvoji, kur ir kokį raštą kursi. „Skubėt negali, nes, norint išdirbti raštą, reikia laiko ir kantrybės, bet ir miegot negali, mat vaškas greitai stengsta, jei ilgai galvosi, jis atšals. Kiaušiniai taip pat neturėtų būti labai karšti, nes viskas nubėgs. Jei vaikams norisi spalvų, galima ištirpinti vaškines kreideles, o šiaip visiems, turintiems nors kokius piešimo įgūdžius, išeina. Tereikia praktikuoti“, – apie pagrindinius marginimo principus pasakoja A. Diškevičienė. Tiesa, pasak jos, margutį marginti reikia, kaip sakoma, vienu ypu – jei jį trumpam paliksi ir vėl grįši, tai iš karto matysis. O pati margučių margintoja atskleidžia, niekada nesėdanti marginti būdama blogos nuotaikos, mat yra įsitikinusi – margutis tą blogą energiją ir nuotaiką sugeria, o juk Velykos – tai džiaugsmo šventė!
Rimantė Jančauskaitė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas