Šalis, kurioje rasi visko, ko širdis geidžia…

Šią snieguotą žiemą nusprendėme pasišildyti Maroke. Nusileidę Marakeše, pajutome Afrikos dvelksmą. „Tai – šalis, kurioje rasi visko, ko širdis geidžia,“ – sakė daugelis joje pabuvojusiųjų.

Screenshot

Nakvojome Casablankoje –baltame mieste, kaip jį pavadino prancūzai, atsikėlę čia po kolonijinio režimo pabaigos ir įkūrę gražius, prancūziška elegancija dvelkiančius miestus, paįvairintus arabiško stiliaus medresėmis. Kasablanka – didžiausias ir kosmopolitiškiausias šalies miestas – verslo sostinė.
Atlanto pakrantės promenada, EL Hank švyturys, Mohameto V aikštė su Hasano II mečete, kurioje telpa iki 25 000 žmonių, ir vienintelė, į kurią įleidžiami turistai. Minareto aukštis – 210 metrų. Sostinėje Rabate lankome įspūdingą Udajo tvirtovę, Hasano bokštą ir mečetę, Mohameto V  mauzoliejų ir aikštę.
Kitą kelionės dieną susipažįstame su Fesu – seniausiu Maroko miestu ir pirmąja arabų dinastijos sostine Maroke. Lankome gyvąją mediną –  9000 gatvelių labirintą; apžiūrime kvartalus: kultūrinį, religinį, amatų. Seniausi odos išdirbimo būdai yra taneruose. Čia nuo gyvulių nudirti kailiai mirkomi gyvulių šlapime tiek laiko, kol nuo odos atsiskiria vilna, tvyro negailestingas kvapas, todėl ir berberų mėtos šakelė rankose – buvo kaip tik… Turėjome net keturis gidus, todėl nepasiklydome.
Kelionė į Sacharos dykumą per Atlaso kalnus, kur „pabendravome“ su beždžionėmis makakomis, aplankėme nedidelius kaimelius, kuriuose pietavome. Čia turėjome palikti autobusą ir sėsti į džipus kelionei per dykumą. Vykome pro Erfudą, kuriame matėme daugybę fosilijų, galėjome nusipirkti po dykumų rožę už 5 eurus.
Merguzos miestelyje mus pasitiko berberai, muzikantai ir šokėjai. Mėgavomės didžiulėmis kopomis, besileidžianti saulė jas nudažo raudonais, geltonais, rudais ir pilkais atspalviais… Šokiai prie laužo su būgnais po žvaigždėtu Sacharos dangumi – nereali patirtis, kaip ir nakvynė palapinėse, kad kitą dieną dar tamsoje su kupranugariais galėtume išjoti pasitikti saulės.
Sacharoje šios išvykos aprašyti neįmanoma – tą  reikia pajusti, pabuvosite patys ir viskas bus aišku…
Po ypatingai gardžių pusryčių Sacharoje keliaujame Tingyro oazės link pro vietinių berberų kaimelius, datulių, alyvuogių, figų, arganų giraites… Atvykstame į Didyjį Todrhos kanjoną, gale susiaurėjantį iki 10 m pločio. Atvykę į Varzazato miestą, lankome didžiausią Afrikoje kino studiją, kurioje buvo pastatyti kino filmai „Mumija“, „Gladiatorius“, „Persijos princas“, „Kleopatra“ su Monika Beluči ir daugybė kitų. 
Ryte, pasižvalgę po Varzazatą, vykstame į Ait Benhadu tvirtovę, įkurtą prie buvusio karavanų kelio iš Sacharos į Marakešą. Atlaso kalnuose įveikę aukščiausią Šiaurės Afrikos Tichkos perėją (2260 m), atvykstame į Marakešą. Garsioji Džema el Fna aikštė, kurioje gyvenimas verda ištisą  parą, joje prieš pat tavo nosį šokdinamos kobros, spaudžiamos sultys, dorojami kalmarai ir t.t. Ši patirtis palieka didžiulį įspūdį.
Ryte vykstame į Mažorelio sodą, įkurtą prancūzo dailininko, jame surinkta nuostabių augalų kolekcija. Po dailininko mirties jo sodą atnaujino Pjeras Beržė ir Yvas San Loranas. Lankome sultono Bahia rūmus ir vykstame į Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūrusį Esouirą – miesto įtvirtinimo pavyzdį. Gerai, kad nakvojome tvirtovėje, nes Atlanto bangos taip drebino langus, jog kambaryje nebuvo galima susišnekėti… Užtat kokio įspūdingumo vaizdas.
Maroke ypač puikus maistas. Buvo įdomu sužinoti, kad tadžinas – tai ir indas, kuriame gaminamas patiekalas, ir patiekalo pavadinimas… Patiekalai neriebūs, ne per aštrūs. Nuostabi mėtų arbata, sumaišyta su žaliąja. Kava – irgi verta dėmesio. Kas mokykloje mokėtės prancūzų kalbos, su vietiniais puikiai susikalbėsite…
Kas dar neapsisprendėte, kur vykti atostogų metu – linkiu keliauti į Maroką… 
Nijolė Juozaitienė