Gilūs krašto istoriniai klodai. Jiezno grafystei – 470 metų

Gilus prisilietimas prie krašto istorinio virsmo ir palikimo ar tik įvaizdinės imitacijos?
„Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų!“
(J. Mačiulis-Maironis)

Išties didžiojo lietuvių tautos dainiaus, patrioto, žadinusio Lietuvos valstybės atgimimą, nesitaiksčiusio su Rusijos carizmu žodžiai ypač reikšmingi mūsų kraštui.
Tinkamas krašto istorinio virsmo pateikimas žadina krašto istorinę savigarbą, kelia patriotinius jausmus, gyvina krašto bendruomenių veiklą, kartu pagerbia kartas, gyvenusias iki mūsų kūrusias, saugojusias ir gynusias mūsų kraštą.
Pradedame ciklą straipsnių apie nežinomo istorijos virsmo retrospektyvą ir dešinėje, ir kairėje Nemuno pusėje. Darome tai ne dėl valdiško paukščiuko, o dėl meilės mūsų kraštui ir istorinių pamokų kiekvienam iš mūsų. Iš istorinių šaltinių sužinosite daugybę jums nežinotų istorijų ir faktų. Sugrįšime prie Nemuno, Peršėkės ir Ringio, prie Prienų tikybinės įvairovės ir 18 a. bajorų valstybinio pavyzdžio, prie didikų Varanavičių Išlauže, prie labiausios LDK didikų geidžiamų žemės valdų Užuguostyje. Ir prie Vyšniauskų (Vyšnevskių ) istorinių valdų? Atspėkite kur? Turim viską pradėt nuo mūsų istorinių šaknų daugelyje krašto vietų. Tik tuo esame stiprūs, nes krašto kūrimas, jo gynyba, saugojimas yra išimtinės tautos ir valstybės vertybės.

Jiezno grafystei – 470 metų
Bendrajam mūsų krašto istoriniam virsmui senoje LDK istorijoje nepaprastai daug įtakos turėjo Didžiojo Kunigaikščio dvaras Birštone. Birštono istorinis valsčius, nes ir Balbieriškis, ir Prienai, ir daugelio kairiojo Nemuno kranto kaimų atsiradimas susijęs su tuo. O ir Kisieliškės, Sokonys, Nibriai, Pelekonys, dabar priklausiančios, Jiezno seniūnijai, taip pat ilgą laiką buvo Birštono dvaro priklausomybėje.
Jiezno grafystė, tai – istorinė-teritorinė Jiezno valdos, Jiezno krašto ir jo žmonių tapatybė. Jeigu Birštono dvaras susijęs su priklausomybe LDK Didžiajam Kunigaikščiui, tai Jiezno istorinė grafystė susijusi su dvišake Jiezno valdos savininkų kunigaikščių Holovčinskių ir grafų Pacų privačios valdos istorija.
Jiezno grafystė egzistavo nuo 1556 metų iki 1807 m. Didžiausią vaidmenį suformuojant grafystę, nustatant jos ribas atliko kunigaikščiai Holovčinskiai. Bet kodėl ši valda vadinama ne kunigaikštyste, o grafyste? Mat valda nustojo egzistavusi, grafams Pacams perleidus valdą Bernardui Penčkovskiui 1807 m.
Jiezno istorinis teritorinis arealas – Jiezno grafystė anaiptol nesutampa su dabartine Jiezno seniūnijos teritorija, jis visą laiką keitėsi. 1492 m. gruodžio 4 d. Darsūniškio bažnyčios apturtinimo akte iš Jiezno dvaro, dvaro teritorijos neminimos. Tikriausiai jos buvo pilnai nesusiformavusios. Minimas tik Jieznas, kaip dvaro centras Trakų vaivadijos Darsūniškio krašte (paviete). Tik 1507 m. gruodžio 15 d., kai mirus Aleksandrui Jogailaičiui, jo žmona Elena padovanoja Jiezno dvarą savo ištikimam valdiniui kunigaikščiui Motiejui Mikitaičiui, o po dviejų savaičių tai patvirtina naujasis LDK kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis. Pirmąkart pasirodo Jiezno valdos sąvoka (Lietuvos Metrika. Knyga nr. 25. Užrašymų knyga 25, V.1998, p.121, įrašas rusėnų kalba 121).

Jiezno dvaras su Šventininkų valsčiumi
Ši viską pasakanti istorinė sąvoka buvo naudojama visus 125 kunigaikščių Holovčinskių valdymo metus. Tai – fiksuojama to meto Lietuvos Metrikoje ir Kauno Žemės teismo aktuose. Jiezno dvaro centras buvo ant piliakalnio (Pažvelkite į tai važiuodami nuo Verbyliškių – V.K.), jo rūmų rūsiuose (jie yra likę ir yra žemėje maždaug 6000 kvadratinių metrų plote prie pat dabartinio Jiezno seniūnijos pastato – V.K.) buvo laikomos baudžiauninkų sukurtos gėrybės. Dvaro centras buvo įtvirtintas perkasais ir plačiu muškietų tinklu, nes nuolatos vyko aplinkinių dvarų puldinėjimai ir baudžiauninkų grobimai. Aplinkui buvo pelkės, brūzgynai, klampynės. Dirbamosios žemės iki Sobuvos, Sundakų nebuvo. Kašonių, Migonių valdose viešpatavo kunigaikščiai Jurlovai.
Net 1910-1913 m. Jiezno parapijos tikinčiųjų surašyme figūruoja šios Jiezno valdos: Balalė, Juodaraistis, Klampynė, Kupstynė, Žąsupis, Raistelis, Ylaraistis, Pelkiakrūmiai, Jiezno kalnas, Vidupelis, Raisto galas (Status animarum paroecia Jeznensis anno 1913 – Jiezno parapijos archyvas 1913, p. 1-74).
Pereikim žemės plotus nuo Jiezno vandenvietės link buvusios pradinės mokyklos ir poliklinikos, taip pat Kalvių link ir beveik vaizduotėje atsuksim Jiezno vaizdus 520–530 metų atgal.

Kai aplink pelkės ir nėra ten gyvenančių žmonių
15–16 a. šaltiniai atranda lietuvius didikus Mingailą ir Remeikį dabartinėse Pikelionyse ir didiką Joną Verbylą su jam priklausančiais žmonėmis: Kęstučio ir Jurgelio, Misiaus, Stankaus, totoriaus Mankaus šeimas, taip pat Mikalojų su broliu Belevičiumi tarp dabartinių Verbyliškių, Padriežiškių ir Vėžionių (Lietuvos Metrika, Knyga nr.10 (1524-1539). Užrašymų knyga 14, Vilnius. 2008, įrašas rusėnų kalba nr.28). Didesnė Jiezno krašto dalis neapgyvendinta, išskyrus derlingas Sobuvos žemes, kurios nuo 1508 iki 1583 metų ėjo iš vienų žemvaldžių rankų į kitas. Ir todėl kunigaikščiui Motiejui Mikitaičiui skiriamas Jieznas, bet ne su Jiezno krašto žmonėmis, o su Šventininkų valsčiaus žmonėmis ir jų apdirbamomis žemėmis. Dvaro centras buvo Jiezne, o dirbamos žemės su žmonėmis Šventininkų valsčiuje (dabartinė Kruonio seniūnija). Tai – Bajoriškės Plytnikai, Purvininkai, Šventininkai, Andriūnai, Kurmiškės, Sevelionys, Krikovskiai, Toliškės, Užgirėlis, Kalviai ir kiti kaimai. Pats Kruonis su dabartinių Kašonių, Migonių žemėmis priklausė kunigaikščiams Jurlovams iki 1583 metų. Mykoliškės buvo jau dabartinėje Kaišiadorių rajono savivaldybės Nemaitonių seniūnijoje. Blusiškių ir Kotiškių, Netikiškių vietovės – išnykę kaimai, juos dabar labai sunku nustatyti.

Kai Jiezno problemos prikaustė dar vieno Lietuvos didžiūno dėmesį
Penktame puslapyje prieš jus solidus LDK didžiūno, valstybininko ir karinio veikėjo, dar Jiezno istoriografijoje niekada neminėto Jono Radvilos (1474-1522) portretas. Jo tėvas buvo žymusis Mikalojus Radvilaitis, LDK didysis kancleris, Vilniaus vaivada, Trakų pilininkas, 1492 m. padėjęs savo parašą ant Jiezno dvaro paminėjimo akto. Motina Sofija Zaslauskaitė, Jonas Radvila nagrinėjamų įvykių metu buvo Lietuvos didysis maršalka ir buvo atsakingas už didžiojo kunigaikščio rūmų tvarką ir kunigaikščio saugumą. Jam, kad save išlaikytų, buvo suteiktos Slonimo laikytojo, o vėliau ir seniūno pareigos. Jis Lietuvos Metrikos įraše vadinamas pagal tėvą Jonu Mikalojaičiu. Kas šį valstybės vyrą privertė atkreipti dėmesį į Jiezną?
Kitame straipsnyje intriguojanti istorija apie pavydą ir valdišką kerštą. Juk žmonės nesikeičia, tik naudojamos prievartos priemonės keičiasi.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas