Veiverių mokytojų seminarija – lietuvybės židinys

Šiemet sukanka 160 metų, kai buvo įkurta Veiverių mokytojų seminarija. Ir nors šioje vietoje dabar veikia Antano Kučingio meno mokykla, 1866 m. įsteigta Seminarija ne tik išgarsino Veiverius, bet ir tapo svarbiu tautinio sąmoningumo židiniu, išugdžiusi daugybę šviesuolių, kurie vėliau tapo puikiais mokytojais, sumaniais politikais, žymiais visuomenės bei kultūros veikėjais. Apie Veiverių mokytojų seminariją dar rašysime, bet, 2026 m. Lietuvai minint dar vieną svarbią sukaktį – J. Bielinio ir kitų knygnešių metus, šįkart prisimename jos mokinių kovą už lietuvišką žodį.

Veiverių mokytojų seminarijos istorija neatsiejama nuo Tomo Ferdinando Žilinsko, kuris, anot Jono Jablonskio, buvo „didysis Lietuvos mokytojų patriarchas, auklėtojas ir žadintojas, mokėjęs sunkiausiomis aplinkybėmis dirbti savo krašte“. Veiveriuose T. F. Žilinskas mokytojavo beveik keturis dešimtmečius. Čia dėstė matematiką, gamtos mokslus ir lietuvių kalbą. Įdomu tai, jog, nors seminarijoje ir buvo mokoma lietuvių kalbos, carinės valdžios tikslas buvo izoliuoti šį kraštą nuo lenkų įtakos ir kuo greičiau surusinti, todėl „joje (seminarijoje, – aut.p.) bet koks lietuvybės pasireiškimas buvo slopinamas. Inspektorius A. Jurkevičius pasistengė uždrausti mokiniams lietuviškai kalbėti seminarijoje ir už jos sienų, bendradarbiaujant, aiškindamas, kad tai daroma jų pačių labui. Ne ką mokiniai išmokdavo ir per lietuvių kalbos pamokas, vadinamas „graždankomis“, – knygelėje „Veiverių mokytojų seminarija“ rašo mūsų kraštietis, kraštotyrininkas Pranas Juozapavičius. Tik, kaip jis pats pastebi, sėkmingas lietuvių kalbos mokymas daug kuo priklausė nuo mokytojo, o T. F. Žilinską, seminarijoje 36-erius metus dėsčiusį lietuvių kalbą, mokiniai gerbė.

Benjamino Kaliuškevičiaus ir Kazio Misiaus sudarytoje knygoje „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904“ apie T. F. Žilinską rašoma, jog per pamokas jis pabrėždavo lietuvių kalbos gražumą, turtingumą, žadino mokinių sąmonę, meilę gimtajai kalbai. O lietuviškos spaudos (Aušrą ir kt.) jam atnešdavo K. Sakalauskas-Vanagėlis, J. Andziulaitis, knygnešys J. Jankauskas ir kt. O mokytojas slaptai duodavo lietuviškų knygų skaityti patikimiems savo mokinims. Dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. Buvo nepaprastai atsargus. 1901 m. bendravo su slaptu savišvietos rateliu, perpsėdavo apie galimas kratas, o ir pats kratų metu lietuviškos spaudos „nepastebėdavo“.
Minimi J. Andziulaitis-Kalnėnas, K. Sakalauskas-Vanagėlis buvo Veiverių seminarijos mokiniai, jie kartu paskutiniuose kursuose leido rankraštinį laikraštėlį „Naudingos Weiwerių seminarijos mokinių Walandos“. Baigę seminariją, jie mokė vaikus lietuvių kalbos ir platino lietuvišką spaudą, rašė eilėračius ir kitus straipsnius „Aušroje“, užsiėmė kita slapta veikla. Tik likimai jų buvo skirtingi: K. Andziulaičiui-Kalnėnui teko bėgti į JAV, o K. Sakalauskas-Vanagėlis rusų buvo perkeltas dirbti į Lenkiją, bet net ir už Lietuvos ribų puoselėjo lietuvišką žodį. Tiesa, 1894 m. baigęs medicinos koledžą Baltimorėje, ir gavęs gydytojo diplomą bei apsigyvenę Niu Britene, J. Andziulaitis, nuo literatūrinės ir visuomeninės veiklos atitolo.

Veiverių seminarijoje veikė ir slapta „Lietuvos tarnų draugija“, kurią įkūrė seminaristai Mečislovas Vasiliauskas, Povilas Garmus, Antanas Šlekys, Bronius Kaunas, Jonas Bagdonas ir Albertas Pranas Bridickis. Draugija rūpinosi lietuviškos spaudos įsigijimu ir platinimu. A. P. Bridickis ir J. Jesaitis buvo vieni pagrindinių lietuviškos spaudos tiekėjų draugijai – A. P. Bridickis po atostogų iš pasienyje buvusios tėviškės parsiveždavo visą maišą lietuviškos spaudos, kurios draugijai parūpindavo jos nario Juozo Grybo (Grybausko) brolis Vincas, knygnešys Mečislovas Vasiliauskas ir kt., o J. Jesaitis daugiausia imdavo spaudą iš knygnešių, gyvenusių Veiveriuose. Dažniausiai „Lietuvos tarnų draugija“ gaudavo ir platindavo „Varpą“, „Ūkininką“ ir „Tėvynės sargą“, bet vien tik Veiveriais draugija neapsiribojo, jos nariai veiklą tęsė ir tapę mokytojais. Deja, draugijai išsilaikyti pavyko tik trejus metus, mat 1899 m. rusijos žandarai susekė draugiją, prasidėjo tardymai. Jos narių likimai susiklostė įvairiai: kam pavyko pabėgti, ką paleido už užstatą, o kas buvo nubaustas griežtesne bausme.

Apskritai, seminaristai aktyviai jungėsi į įvairias draugijas, organizacijas, kuopeles, įvairiais įmanomas būdais kovojo už lietuvišką žodį. Jų negąsdino jokios represijos, bausmės, priešingai, pasak P. Juozapavičiaus, „seminarijos vadovų represijos net žadino moksleivius į kovą už savo teises, gimtąją kalbą <…>“. Labai svarbu tai, jog tą kovą tęsė ir pabaigę seminariją. Gavę paskyrimus dirbti, jie savo veiklą tęsė visoje Lietuvoje, o, aplinkybių priversti trauktis, ir už jos ribų – nuo Lenkijos iki Amerikos. Tai nebuvo tik pedagoginį darbą dirbę žmonės, gimtąją kalbą gynė ir seminaristas, mūsų krašto gydytojas Juozas Brundza, vienas pagrindinių „Lietuvos tarnų draugijos“ įkūrėjų Juozas Jesaitis, vėliau tapęs teisininku ir kiti.
Istorikų ir kolekcininkų draugijos, suskaitmeninusios Veiverių seminarijos istoriją, duomenimis, knygnešiais buvo tape apie 100 Veiverių mokytojų seminarijos mokinių. Šiame straipsnyje pateikta tik saujelė geriau ar mažiau mums žinomų pavardžių, įrodančių, jog per pusšimtį metų (1840–1925 m.) mūsų krašte veikusi seminarija buvo ne tik pedagogų rengimo vieta, bet ir svarbus tautinio sąmoningumo židinys, išugdęs Lietuvai drąsius jaunus žmones, rizikavusius savo laisve dėl lietuviško žodžio išsaugojimo.
Parengė Rimantė Jančauskaitė

Šaltiniai: 1. Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904“. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004.
2. Juozapavičius Pranas „Veiverių mokytojų seminarija“, Kaunas, 1986 m. https://www.epaveldas.lt/preview?id=C130000490095
3. https://veiveriums.lt/

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas