Prisiminimai apie Mortą Linkaitę

Būsima legendinio Laisvės kovotojo Juozo Lukšos-Skirmanto ryšininkė, politinė kalinė Morta Linkaitė-Jūra, Gėlelė gimė 1927 metų kovo 25 dieną Pributkio kaime prie Skriaudžių, Prienų rajone, vidutinių ūkininkų septynių vaikų šeimoje. Morta siekė mokslo Marijampolės mokytojų seminarijoje, iš kurios 1946 m. „už antitarybinių atsišaukimų platinimą“ buvo pašalinta ir grįžo namo. Tėviškėje – Linkų sodyboje įrengtoje slėptuvėje nuolat prieglobstį rasdavo Laisvės kovotojai… Morta jiems talkino. Mortelę suėmė 1949 metais prie Skriaudžių kapinių…
Prisiminimais apie Mortą Linkaitę dalijasi kraštietė DALIA SABAITĖ-ŽMUIDIENĖ:
Linkai buvo artimiausi mūsų tėviškės kaimynai. Siauru, bet gerai pramintu takeliu vieni pas kitus apsilankydavome, ko gero, kasdien. Tai – vieniems, tai kitiems ko nors – duonos, druskos ar degtukų – pritrūkus buvo proga nueiti pas kaimynus. O kai pietų vėjas nuo Linkų namų atpūsdavo šviežiai kepamos duonutės kvapą, mes, vaikai, kuriuos Linkų šeima mylėjo, žinojom, kad ten kepa ir mums paskirtas „pagrandukas“. Parnešti to apvalaus kepalėlio paprastai nubėgdavau aš. Bet prieš priimdama jį turėdavau pasimelsti, nes reikėjo ir Dievuliui už duonutę padėkoti.
Malonu prisiminti tuos, gal 1945–1948 metų gegužės vakarus, kai artimiausi kaimynai rinkdavomės pas Linkus į didelę seklyčią ir prieš gėlėmis išpuoštą Švč. Mergelės Marijos paveikslą klaupdavomės giedoti litaniją. Mane labai džiugino, kad pagrindinė vedančioji giesmininkė Mortelė mane pasiklupdydavo prie savęs ir mudvi giedodavom pirmu balsu, o choru pritardavo gausus kitų susirinkusiųjų būrys. Nors laikai buvo neramūs, tačiau kokie laimingi man atrodė besiskirstantys, bičiuliškai besišnekučiuojantys žmonės…
Mano tėvelį Kostą Sabą ir tetą Janiną (jai tuomet buvo tik aštuoniolika metų) sovietai suėmė 1948 metų pradžioje. Gal po pusmečio per pusbrolio Valentino krikštynas susirinkusiems giminėms padeklamavau patriotinį eilėraštį, specialiai tai dienai sukurtą Mortos Linkaitės. Atsimenu tas eiles ir dabar… būtų užtekę vien to teksto apie „draugus“, „kurie mūsų tėvus kankina, kurie kaip pikti žvėrys rankas jiems laužo ir marina“, bet „broliai budi ir budės“, o „į pagalbą brangiai Tėvynei ir mirusieji stos“, – kad nuteistų 25 metus katorgos.
1949-ųjų rudenį – šiurpus reginys: gausus ginkluotų stribų būrys Linkų sodyboje, arte išartas didelis plotas žemės – sodo, daržo, pievos… Vėliau sužinojom, kad ieškota slėptuvės su Laisvės kovotojo Juozo Lukšos-Skirmanto laiškais ir dokumentais, nes KGB-istai išsiaiškino, kad Morta buvo pagrindinė jo ryšininkė, kuriai siųsdavo žinias iš užsienio. O Morta tuo metu jau buvo areštuota, tardoma ir kankinama…
Mintyse atgimsta šiurpus vaizdas, kai naktį į sunkvežimį, kuris dėl išknistos žemės negalėjo į sodybos kiemą įvažiuoti, varė Linkų šeimą. Labiausiai buvo gaila senutės Linkienės, kuri, kiek pamenu, visada vaikščiojo pasiramsčiuodama lazdele, ir luošo brolio Vinco…
Pamačiau Mortelę, išleistą iš lagerio į Lietuvą numirti, gal 1957 metų vasarą, grįžusi iš atostogų po egzminų Vilniaus pedagoginiame institute. Lyg dabar regiu lovoje gulinčią liesutę figūrėlę, sveriančią apie 30 kilogramų, išsekusį kankinės veidą. Netikėjau, kad ji galės kada nors atsikelti, vaikščioti. Bet artimųjų meilė, priežiūra, jos pačios geležinė valia, tėviškės oras atitolino mirtį dar ilgam. Sustiprėjusi Morta gyveno savo draugės Onos Kazakevičiūtės sodybėlėje, kurią ši jai paliko testamentu.
Prasidėjus Atgimimo Sąjūdžiui, mūsų tauta lyg atbudo iš letargo miego. Iš gausiai leidžiamos naujosios spaudos – politinių kalinių, tremtinių prisiminimų, mokslinių istorikų publikacijų – sužinojome apie taip ilgai slėptas mūsų tautos kančias, netektis. Žiauriai nukentėjusieji sovietų kalėjimuose, lageriuose buvo prisaikdinti nesiskųsti, neatvirauti, todėl ir aš iš savo tėvelio, iš kalėjimo grįžusio 1955-ųjų vasarą, beveik nieko naujo neišgirdau. Ir tik 1988 metais žurnale „Pergalė“ (šiuo laikotarpiu „Metai“) išspausdinti Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai siaubingai sukrėtė baisiais atvirais faktais, statistika ir šiurpiais vaizdais.
Susiradusi po lagerio kančių sugrįžusią Mortą dažnai lankiau. Buvusi politinė kalinė atvirai pasakojo apie žiaurius kankinimus, žalojimo būdus, iš kurių baisiausia buvo kažkokia spinta, laužiusi ir tampiusi ten uždaryto nelaimingojo kūną…
Papasakojo ir savo jauniausios sesers Birutės trgišką istoriją, apie jos širdį veriančią raudą ir šauksmą, kai sužinojo išdavusi seserį, nes apie ją ir Juozą Lukšą-Skirmantą buvo pasakojusi žmogui, kurį mylėjo, kuriuo tikėjo, kurį manė esant tikrą patriotą. Atvesta tardymui, Birutė už stalo pamatė tą išdaviką ir šoko per langą iš trečio aukšto. Liko gyva, bet fiziškai ir dvasiškai visam gyvenimui suluošinta.
Iš savo vaikystės prisimenu, kad mums, Sabų šeimai, Mortos ir Juozo Lukšos draugystė nebuvo jokia paslaptis. Gal dėl to, kad mūsų namuose esančiame bunkeryje dažnai iki savo ankstyvos žūties Kazlų Rūdos girioje Puskarininkių kursuose gyveno Stasys Lukša-Juodvarnis, kurio šimtmetį šiemet minėsime, o Skirmantas apsilankydavo retkarčiais.
Dar prieš areštą Mortelė išmokė mane labai gražią dainą: „Gegužėle, šį metelį tu anksčiau pas mus parlėk“. Ji tvirtino, kad žodžius ir tikrai labai gražią melodiją sukūrė Juozas Lukša-Skirmantas. Dar ir daugiau patriotinių dainų išmokome iš Linkų šeimos.
Apie savo ir Juozo Lukšos bendravimą Morta atviriausiai pasakojo Birutei Pečiokaitei-Adomėnienei, kuri šiek tiek idealizuodama ir romantizuodama, minėdama net sužadėtuvių žiedą, juos pavaizdavo savo romane „Penktas – nežudyk“. Už šį kūrinį išeivijos rašytojų komisija organizuotame konkurse autorei paskyrė 1-ąją vietą ir premiją. Iš to, ką Morta kalba romane ir ką paskojo man Sąjūdžio laikais, supratau, kad ji tikėjo esanti Juozo Lukšos sužadėtinė ir tai jai padėjo ištverti tuos nežmoniškus sovietų kankinimus. Žinia, kad Juozas užsienyje vedė kitą, Mortelei buvo nelauktas ir skausmingas smūgis…
Vieno Sąjūdžio renginio metu susipažinau su žmogumi, įrašinėjusiu Laisvės kovotojų dainas. Pasiūliau nuvažiuoti į Skriaudžius pas Mortelę. Ten radome atėjusią lankyti jos seserį Gražiną. Vaclovo paprašytos, visos trys įdainavome „Gegužėlę“ ir dar kelias Laisvės kovotojų dainas. Šis vyras atliko dar vieną gerą darbą – įvykdė Mortelės norą pasimatyti su Tėvu Stanislovu jo bažnytėlėje Paberžėje. Bendravo jiedu su šiuo žmonių mylimu dvasininku ilgai, ir išėjo palaiminta, išklausyta, paguosta.
Nežinau, kokią paramą Morta, kaip buvusi politinė kalinė, gavo iš Lietuvos Vyriausybės, bet jai išgyventi padėjo pažįstami, kaimynai. Sakė, kad esanti labai dėkinga buvusiam tremtiniui Skriaudžių parapijos klebonui Vincui Čėsnai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovui Antanui Lukšai, Juozo ir Stasio broliui. Draugiškus santykius Morta palaikė su kanklininku Leonu Puskunigiu, kuris ją gerbė, suprato ir atjautė, nes pats buvo kentėjęs Štuthofo koncentracijos stovykloje kartu su Baliu Sruoga, kunigu Antanu Yla.
Pablogėjus sveikatai, Morta buvo gydoma Veiverių ligoninėje. Kai aplankiau ją ten paskutinį kartą, man atrodė, kad silpsta ne tik jos kūnas, bet ir dvasia – juk šitiek iškentėjo abu…
Mirė Morta Linkaitė 1992-ųjų vasarą. Palaidota Skriaudžių kapinėse. Vietą pasirinko pati – prie kuklaus seno antkapio, kur ilsisi jos tėvai. Tebūna jiems lengva tėviškės žemė…
2026 m. kovo 17 d.

Veiverių kultūros ir laisvalaikio centras gegužės 17, Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, Skriaudžių gyventojus ir svečius pakvies į romansų popietę „Neužrašyta laiškuose, išsaugota dainose“, skirtą partizano Juozo Lukšos ryšininkei Mortai Linkaitei. Partizanų romansus atliks Vilniaus miesto folkloro ansamblis „Nalšia“. Tai vienas iš svarbiausių „Skriaudžiai – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ renginių, skirtas paminėti kraštietei, ilgus metus gyvenusiai Skriaudžiuose, kukliame namelyje prie ežero.
Renginio programoje numatytos įvairios veiklos, kviečiančios pažinti partizaninio pasipriešinimo istoriją. Lankytojai galės išvysti Prienų krašto muziejaus parodą, skirtą vieno žymiausių Lietuvos partizanų vadų Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimui ir veiklai, dalyvauti Skriaudžių buities muziejaus edukacinėse veiklose, kuriose istorija atgyja per patirtį ir pažinimą.
Romansų popietė taps ne tik koncertu, bet ir jautria istorijos interpretacija – joje skambės partizanų dainos, atspindinčios meilę Tėvynei, netektis ir viltį. Renginys siekia priminti, kad laisvė nėra savaime suprantama – ji gimsta iš žmonių ryžto, pasiaukojimo ir tikėjimo.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas