Skriaudžiai = „Kanklės“ (IV)

Sukanka 120 metų, kai Skriaudžiuose įkurtas pirmasis kanklių ansamblis Lietuvoje

1946 m. mirė ansamblio įkūrėjas P. Puskunigis. Buvę jo mokiniai – A. Degutis, J. Šečkus, J. Alenskas, eidami paskui karstą, kankliavo gedulingas giesmes. O kanklių ansamblis dar dešimt metų tylėjo…

O. Patronaitienė (kairėje), L. Puskunigis ir R. Spūdienė.

Laikui bėgant, mažos kanklininkų grupelės ar pavieniai muzikantai viešai paskambindavo, bet suburti didesniam ansambliui reikėjo iniciatyvios asmenybės. Toks žmogus atsirado. Kazimieras Orlauskas atsiminimuose pats apie save rašė: „Aš, gilumos Žemaitijos sūnus – žemaitukas, 1951 m. iš Pažėrų septynmetės mokyklos atvykau į Skriaudžius, į Suvalkijos žemę, septynmetės mokyklos direktoriaus pareigoms“.
Taigi, 1951 m. atvykęs į Skriaudžius, jis atkreipė dėmesį į skriaudiškių namuose turimas kankles. „Lankydamas mokinių tėvus popamokiniu metu, tirdamas mokinių gyvenimo aplinkybes, tai yra, ar jie turi pamokoms ruošti atskirą kambarį, stalą, šviesą, o gal ant stalo, kur mokinys ruošia pamokas, liejasi vyrų pasigardžiavimas samagonas, visą tą stebėdamas vienoje, kitoje vietoj mačiau kabančias ant sienos kankles“. Kanklės K. Orlauskui labai patiko.
1956 m. K. Orlauskui buvo pavesta suorganizuoti kolūkio festivalį. Būtent tada jam gimė mintis festivalio meninei daliai atgaivinti kanklių ansamblį.
Vadovauti direktorius pakvietė A. Degutį, veikloje aktyviai dalyvavo ir J. Alenskas, J. Šečkus. Ansamblis pasirodė 1956 m. įvykusiame kolūkio festivalyje. Programa festivaliui buvo parengta per tris mėnesius, ją sudarė P. Puskunigio, A. Degučio kūriniai ir lietuvių liaudies dainos. Pasisekimas buvo didžiulis. Ansamblis jaunimui buvo didelė naujiena, o pagyvenusiems – staigmena, nes buvo išsiilgę kanklių muzikos.
Iš pradžių nelengva buvo įkalbėti žmones vėl pradėti kankliuoti. Kai kurie net sakydavo, kad šventvagystė lietuviškomis kanklėmis skambinti „naujajai“ santvarkai. Bet po truputį žmonės įsidrąsino.
Būdavo momentų, kai ansambliečiams entuziazmas gesdavo, dalyviai atrodė pavargę nuo repeticijų, bet tuomet K. Orlauskas imdavosi savo plano. Jis nuvykdavo į Vilnių pas prof. P. Stepulį ar Jekilaitį, pakviesdavo į Skriaudžius atvykti, patarimų ansambliui duoti. Grįžęs ansambliečiams nieko neaiškindavo, tiesiog pasakydavo: „Mieli saviveiklininkai, girdėjau, kad mus ruošiasi aplankyti prof. Stepulis – pasitempkime“. Vėl gimsta energija, punktualumas, repeticijos pilnos dalyvių. Susitikimo metu ansambliečiai vėl atgimdavo. Tie K. Orlausko veiksmai buvo nuolat kartojami. Ansamblio dvasią stiprindavo ir kitais būdais: „jei kurio ansamblio dalyvio būdavo vardo ar gimimo diena, tai po repeticijų stalai, kėdės į aikštę, moterys su produktais, o vyrai su konkretesniu produktu ir vėl ryšys stiprus“, prisiminimais 1989 m. dalijosi K. Orlauskas. Taip ansamblis gyvavo kaip tikra šeima.
Kadangi repeticijoms vietos nebuvo, tai kanklininkai pradėjo rinktis į Orlauskų namus, kuriuose glaudėsi trejus metus, kol Skriaudžiuose buvo įsteigti kultūros namai. Čia, vadovaujami A. Degučio, repetavo kanklininkai ir ansamblio dainininkų grupė, buvo sunkūs laikai, elektros nebuvo, pasišviesdavo žibaline lempa, specialiai tam K. Orlauskas kanistrą žibalo nupirko, penkias liktarnas. „Repeticijos dažnai baigdavosi 24 valandą, o kartais pusę pirmos ar pirmą valandą nakties. Repeticijų dalyviai po įtempto darbo išeidavo, o kas lieka šeimininkams. Lieka tušti repeticijų vieta ir darbas: atidarome langus, šluojame patalpas, nešame žemes su nuorūkomis ir apie antrą nakties visa mano šeima: mažamečiai penki vaikai, mudu su žmona einame į poilsį“. Ir K. Orlauskas, ir jo šeima buvo atsidavusi tam, ką daro, ir mylėjo savo veiklą, o ta našta buvo maloni. Tačiau neįvertinta. Tad verta pagalvoti, ar dabar atsirastų bent vienas žmogus, kuris priimtų trejiems metams į savo namus ansamblio repeticijas vesti.

Ansambliui „Kanklės“ – 110 metų, 2016 m.

1957 m. ansamblis dalyvavo įvairiuose koncertuose, vienas iš jų – respublikinis studentų ir jaunimo festivalis, kuriame laimėjo pirmąją vietą ir teisę dalyvauti tais pačiais metais Maskvoje vyksiančiame VI pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje. Tačiau ansambliečiai į Maskvą taip ir neišvyko.
1957 m. duris atvėrė Skriaudžių kultūros namai. Persikėlus į Skriaudžių kultūros namus, ansamblį nuoširdžiai globojo jų direktorė Birutė Juozaitytė-Bučelienė. Nors kultūros namuose ji dirbo neilgai, nuo to laiko ansamblio koncertų vis gausėjo – prasidėjo išvykos į Lietuvos radiją, koncertai televizijoje, konkursai, dalyvavimas Dainų šventėse. Lietuvos kino studija nufilmavo du trumpametražius dokumentinius filmus, pasirodydavo daug straipsnių to meto spaudoje.
Skriaudžių mokyklos direktoriaus K. Orlausko iniciatyva, nuo 1962 m. A. Degutis Skriaudžių mokykloje pradėjo mokyti kankliuoti ir mokinius. Kiekvienais metais mokytis pradėdavo apie 20 mokinių, tačiau metų gale jų telikdavo apie 10. Netrukus kai kurie iš jų papildė ansamblio gretas. K. Orlausko pastangų dėka mokykla nupirko kankles, tačiau, kaip teigia J. Vylius, „etnografiniam ansambliui buvo nupirktos sumodernintos kanklės. Laimė patys ansambliečiai liovėsi skambinę šiomis kanklėmis“. Tiesa, iš pradžių ansambliečiai bandė jomis skambinti, tačiau savaip. Bosinėmis kanklėmis skambino lygiai tą pačią partiją kaip ir aukštosiomis, tik ji skambėjo viena oktava žemiau. Tai labai apsunkino skambesį, tamsindavo tembrą. Tad jų buvo atsisakyta.
K. Orlausko iniciatyva prie ansamblio prisijungė ir pagyvenusių šokėjų grupė iš keturių porų. Vieni iš šokėjų – K. Orlauskas su žmona, taip pat šoko Ruseckų, Senkų, Grigų šeimos.
1960 m. Skriaudžių ansamblis iškovojo vietą dalyvauti tarp tūkstančių respublikinės dainų šventės dalyvių. Tą pačią vasarą ansamblį filmavo Lietuvos kino studija.
Ansamblis aktyviai koncertavo Marijampolėje, Kaune, Vilniuje, Kernavėje, Rumšiškėse, visų ansamblio koncertų neišvardinsi. 1965 m. pasirodyta Lietuvos televizijoje, prieš koncertą parodyta filmuota medžiaga apie kanklių meistrą J. Alenską. 1965 m. ansamblio šokėjai dalyvavo respublikinėje jubiliejinėje dainų šventėje, šokių dienoje, šoko „Kadrilį“. 1967 m. vėl koncertavo Lietuvos televizijoje, 1968 m. – universitete, Kauno literatūros muziejuje vykusiame Vydūno 100-ųjų gimimo metinių minėjime, o 1970 m. vyko ir pirmieji koncertai už Lietuvos ribų.
1970 m. mirė buvęs ansamblio vadovas, kanklių meistras, ilgametis kanklininkas Jurgis Alenskas. Pats J. Alenskas sirgdamas, prieš mirtį, yra sakęs: „Daug kam padariau kankles, bet savo šeimai nepadariau. Šeimai likau skolingas, bet tai dar ne viskas, padarysiu, kai tik pasveiksiu“, deja, nespėjo.
Ši netektis kuriam laikui susilpnino ansamblio veiklą. K. Orlauskas rašė: „J. Alenskas pasitraukė iš gyvųjų tarpo, palikdamas savo atžalyną – talentingą muzikoje savo sūnų Vytautą“. Tuometinis ansamblio vadovas A. Degutis jau buvo senyvo amžiaus ir aktyviai koncertinei veiklai tai taip pat trukdė, jam darėsi vis sunkiau vadovauti ansambliui, taigi 1976–1977 m. jam padėjo Jurgio Alensko sūnus Vytautas (dabar – LMTA Klaipėdos fakulteto docentas). V. Alenskas per trumpą laiką įnešė ir naujovių. Jam pasiūlius, kanklininkės pradėjo laikyti kankles ne gulsčias, o maždaug 45 laipsnių kampu pakreipusios viršutinį rezonatorių į žiūrovų pusę. Šis kanklių laikymo pakeitimas atvėrė naujas skambėjimo galimybes, ypač koncertuojant po atviru dangumi.

Skriaudžių ansamblis „Kanklės“ 2025 m.

1977 m. buvo ansamblio kūrybinės ir koncertinės veiklos naujo pakilimo pradžia. Atsiminimuose K. Orlauskas itin gražius žodžius skyrė V. Alenskui: „Vytautai, aš kaip Tavo buvęs direktorius Orlauskas, Tave gerbiu ir gerbsiu. Pagarbą esi nusipelnęs savo sugebėjimais“. „Vytautai, Tu esi savo jaunystės tas gyvasis liudininkas to vargo, kai 1956 m. atgaivinau kankles, o kultūros namų nebuvo, salės neturėjome. Šaulių salė per karus stipriai apardyta ir šalta. Visos trejų metų repeticijos vyko Orlausko bakūžėje…“.
V. Alenskas interviu žurnalui „Muzikos barai“ yra pasakojęs, jog būtent šeimoje prasidėjo jo kelias į muziką. „Tėvelis vakarais po sunkių darbų paskambindavo kanklėmis ar pagrodavo fisharmonija. Tai ir aš pasistiebdamas siekiau klavišų… Greitai patyriau tercijų, o ypač sekstų atradimo džiaugsmą. Tėvo darytomis kanklėmis netrukus pradėjau vedžioti dainų melodijas“. Ne veltui vos devynerių metų sulaukęs jis buvo priimtas į Skriaudžių kanklininkų ansamblį.

Leonas Puskunigis (1910–1994 m.) – kanklių ansamblio vadovas 1978–1979 m.
Skriaudžių kultūros namų direktore tapus ansamblietei Salomėjai Liorentienei, ansambliečiams buvo nupirkti nauji tautiniai kostiumai, įsigytos naujų Skriaudžių meistrų kanklės. Į muzikinę veiklą S. Liorentienė pritraukė naujų dainininkų, šokėjų, rado naują ansamblio vadovą. Kadangi A. Degutis jau buvo septyniasdešimt aštuonerių, jam vadovauti buvo sunku, tačiau susitaikyti su pareigų perdavimu kitam – taip pat. Nuo 1978 m. šias pareigas perėmė ansamblio įkūrėjo P. Puskunigio sūnus Leonas, buvęs Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, Lietuvos nusipelnęs treneris, sportininkas, rekordininkas. L. Puskunigis prisiminimuose rašė, jog sutiko „laikinai pavaduoti“ A. Degutį.
Pradėjus vadovauti L. Puskunigiui, 1978 m. spalį ansamblis jau koncertavo Vilniaus sporto rūmuose, liaudiškos muzikos festivalyje „Skamba skamba kankliai“, nors pasiruošimui šiam festivaliui turėjo vos tris savaites. Jo vadovavimo laikotarpiu buvo nemažai koncertų, programoje įsivyravo Prano ir Leono Puskunigių autorinė kūryba.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas